Jūsų dėmesiui Antano Sadecko puslpais l.facebook.com/l.php?u=https%3A%2F%2Flemtissibiras.lt%2F%3Ffbclid%3DIwZXh0bgNhZW0CMTAAAR0wO-Y44vHN_Jk90Ykedz1y_Rxr8LRDI7Suf6UUmjRupaTKufNcAlYu5Jk_aem_AYEASH9r_OA6zzcWgx1qb9lpBT_QAcwL8AZ7dnj_e3x9n2m9XNzQgHbsVDKLD89WwprgAWUAwINHJYIGUdh5Ludh&h=AT2ZVtDVbLvLqLcghGOuhcWrMc7mZA9aASo3iOkUv5TLNwW4gvpv3SvUDD9KYtTxbIngA7jFrpkhpzuquCrIEh1T-Kpk4lcaIo6d81S7Ed3JqV_xNV3Dyw87BvuBnx85Sw&__tn__=-UK-R&c[0]=AT0h9UbVEzBezMo_inGz-xm-FYErTMpeJldsnhquBuZyJxFI28PggBeNMkjBerR-59zW30N7gi-yVdRpD1aeVEuEoT6xUqWRnoe_ZgKH8NVbMzZjOjLjDVV6CQhFS-NmdtDT

Alfonso Augulio šeimos pedsakais

                       

                                    Prisiminimų rinkinys  "Sibiras vaiko akimis" 

                                    Augulio Alfonso, Lietuvos partizano šeimos istorija.

       Įkeliu nuotrauką iš faksimile rašto, išsiusto Į laikraštį "Tremtinys" su rašinių knygai "Tremties vaikai" ir su nuotraukų paminklo pastatyto Alfonsui Auguliui , kuriai esu paaukojęs 100 lt, tik dėja mano rašinys nebuvo atspausdintas ir taip pat nuotrauka paminklo nepaskelbta.

                                                 

Minint birželio 14

                             Mano šeimos istorijos pėdsakais.

    1945 metais rugpjūčio mėnesį sukaks  68 metai, kai žiaurus okupantas  ištrėmė mūsų Augulio Alfonso šeimą  į Komijos okrugą Molotovo sritį. Tai buvo pokario metai, kai tremtyje buvo badas. Mūsų šeima iš keturių asmenų buvo ištemtą be tėvelio, kuris tuo metų partizanavo. Šeima sudėtyje (Senelė Šoblinskaitė - Klipienė Ona, mama Augulienė Kazimiera 1903m g., brolis Napalis Augulis 1932m g. ir aš Alfonsas Vytautas Augulis 1939,.g.) buvo išlaipinta Mendelejevo stotyje ir toliau 200 km arklais gabenta į šiaurė į Komi- Pemjakų okrugą, į gyvenvietę Tukačiovo. 

       Tuo metų spalio mėnesį jau buvo šalta ir nemažai sniego. Iš viso tremtiniais buvo užpildyti keturi dideli barakai, gal po 20 kambarių( 4 ant 6m) po 3-4 šeimas. Per vidury buvo metalinė krosnis. Sąlygos gyvenimui buvo sunkios- badas, šaltis, priverstinis darbas. Mano mama turėdama patirtį dirbti su arkliais gavo darbą su arklių išvežioti malkas, vandenį ir kitą. Senelė buvo liguista ir nevaikščiojo. Brolis buvo vyresnis už mane 7 metais, buvo jau 15 metų, tai pastovėdavo eilėje duonos ar taip ko prasimanydavo. Dirbantiems duonos duodavo daugiau, gal po 3ar 400 gramu, o ne dirbantiems perpus mažiau. 

       Kai aš labai buvau sukudęs nuo mažo maisto kiekio, tai  išgelbėjo mane galima sakyti nuo mirties geroji vietine darželio vedėja Margarita Sergejevna Kataejeva, kuria įtaisė į darželį. Ten maistas buvo geresnis, tai man padėjo atsigauti  ir 9 metukų išėjau į mokyklą. Kitaip sakant ji mane ten palaikė, ir tuo pačiu pramokau kalbos. Brolis būdamas 16 metų pabėgo į Lietuvą. Tuo metų tėvelis buvo jau lageryje nuteistas 10 metų katorginių darbų. Tėvelis grįžo iš lagerio 1954 metais, kai aš ėjau į 7 klasė. Mirė tremtyje 1969 metais ir nebuvo paleistas gyventi į Lietuvą. Palaiduotas g-je Tukačiovo Jusvos raj.  Permes srities, kartu su mano močiutė.

 

                                                Epilogas

     Aš baigiau Miško ir pramonės institutą 1970 metais. Mama, mirus tėvui, parvežiau į Lietuvą 1969metais nelegaliai, nes jai nebuvo leista apsigyventi. Ji gyveno tai pas vienus žmones, tai pas kitus. Aš grįžau į Lietuvą 1975 metais ir įsidarbinau Panevėžio Autokompresorių gamykloje konstruktoriumi ir dirbau iki pensijos 1998 metų. Atėjus atgimimui įsitraukiau į tremtinių veiklą esu iki šiol LPKTS Panevėžio skyriaus narys.  

      Mano brolis Augulis Napalis pabėgęs į Lietuvą sugebėjo legalizuotis ir pakeitė vardą ir pavardę į Jurgio Usinavičiaus.  Pusbrolis Augulis Vytautas, dirbdamas kolūkyje brigadniku, parūpino jam dokumentus. Įstojo į Žemes ūkio mokyklą, užsiėmė žurnalistiką įsidarbino į Šiaulių laikraštį „ Leninietis“, kuri leido Šiaulių komunistų partijos organizacija. Įstojo į Komunistų partiją, buvo perkeltas į Vilnių, vadovauti partiniam darbui (sekretoriumi) į redakcija „Mūsų sodai“ neakivaizdžiai baigė Žemės ūkio akademiją. Dabar pensijoje, gyvena Vilniuje. Radau savo archve laišką rašyta dėdei ir neišsiustą, gal 1973 metais: „..."tėvukas negalėjo grįžti į Lietuvą. Vilnius neleido. Bandė nelegaliai, sutrukdė savieji (giminaitis), bet galu gale jis pasakė: „ Kol komunistai Lietuvoje – nebevažiuosiu“. Taip aš ji ir palaidojau Uralė 1969 metais. Tai dabr galutinia įsitikinai, kas sutukdė ir kam trukdė siekti karjeros LKP komitete. Niekas mus nelaukė Lietuvoje

       Jo biografijoje, kuri patekta Wikipedijoje, pasigendu tarnybos Sovietų kariuomenei. Tai jau tečias variantas Wikipedijoje, kuri skaitau. Darbas atsakingo sekretoriuas "Mūsų soduose" yra LKP partijos sekretoriaus, tai yra sekti darbuotojus ir kad žurnalas išetu be priekaištu. Juk tuomet nebuvo "cenzuros"? tik priežiūra? Baigęs dirbti žurnalė, tapo rašytoju, rašantis  rezistencijos tema. Jo išleista apibraiža  "Prieš auštant rytui"  dar sovietmečių knygoje "Jų tikrasis veidas" kelia didelį pasipyktinimą, kur jis vaizduoja partizanus, kaip banditus. Tada kyla klausimas, ar jo dabartinis rašymas yra nuoširdus, kadangi neatsiprašė šeimos už savo veiklą ir tarnystę komunistiniam režymui. Manau, kad nuo 1959 iki 1967 metų tarnavo sovietų kariuomenei, ar kur kitur? ir  buvo atleistas nuo tarnybos dėl ligos gydymui sanatorijoje. Ar galite įsivaizduoti jo vietoje koki nors tremtinį? 

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą] Jurgio Usinavičiaus (Wikipedija)

1945 m. su tėvais buvo ištremtas į Komiją. 1947 m. iš tremties pabėgo į Lietuvą. Nuo 1950 m. – J. Usinavičius. 1959 m. baigė Šiaulių vidurinę žemės ūkio mokyklą, 1973 m. – Lietuvos žemės ūkio akademiją.

1959-1967 m. Šiaulių rajono laikraščio „Leninietis“ literatūrinis darbuotojas, žemės ūkio skyriaus vedėjas. 1967-1999 m. žurnalo „Mūsų sodai“ redakcijos skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.

                                                                                                                                                

Dar viena autobiografija. (Wikipedija)

Biografija

1959 m. baigė vidurinę žemės ūkio mokyklą Šiauliuose. 1973 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 1945 m. jo tėvai (Alfonsas Augulis ir Kazimera) su visais vaikais buvo ištremti į Komį. 1947 m. pabėgo atgal į Lietuvą kito asmens vardu – Jurgis Usinavičius. Skirtingai nei jo brolis Alfonsas Vytautas Augulis, Napalys Sovietų Sąjungoje liko kitokiu vardu ir liko dabar. 1991 m. Šiauliuose Napalys 1959 m. baigė vidurinę žemės ūkio mokyklą, 1973 m. – Lietuvos žemės ūkio akademiją.

1959–1967 m. dirbo Šiaulių rajono laikraštyje "Leninietis" (t. y. leninistas) cenzūros sekretoriumi ir žemės ūkio skyriaus vedėju. 1967–1999 m. dirbo žurnale "Mūsų sodai" ("Mūsų sodai"). Buvo redakcinio skyriaus vedėjas, vyriausiasis sekretorius, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 

Parašė daugiau nei 600 straipsnių, pranešimų, esė; daugiausia apie žemės ūkį ir kitus viešuosius klausimus. ^[1] Sovietų Sąjungos laikais Napalys (Jurgio Usinavičiaus vardu) laisvai palaikė ryšius su likusia Augulio šeima ir buvo komunistų partijos narys. Nepriklausomoje Lietuvoje Jurgis netiesiogiai dalyvavo Lietuvos politikoje.

2015 m. N. Napalys (Jurgis) tapo Tremtinių ir išeivijos repatriacijos fondo "Vytis" (Tremtinių ir išeivių grįžimo į tėvynę fondas "Vytis", išverstas į anglų kalbą kaip chase, pursue) prezidentu. Fondas turėtų padėti grąžinti tuos lietuvius, kurie vis dar gyvena Urale, Rusijoje, ir tuos, kurie emigravo dirbti ir gyventi užsienyje Europos Sąjungoje, ypač Anglijoje.

P.S.: Pastaba mano: „Mūsų soduose“ dirbo komunistų partijos sekretoriumi.  Laisvai nepalaike ryšiu, o buvo nuošalyje. Ką reiškia netiesiogiai dalyvavo politikoje? Ar buvo slaptas kgb įrankis? Fondas buvo sukurtas rinkti pinigus, kuriais jis ir naudojasi, Pasirašau Alfonsas Vytautas Augulis

 

2012,05,02d.            Alfonsas Vytautas Augulis

 Priedas kopija: rankraštis, reabilitacijos pažyma, nuotraukos. 

                                                        Vėl tremtyje?

      1982 metais nuvykau į tremties vietą gyvenvietę Tukačiovo Molotovo (permės) srityje, nuvežiau "čemodane" Lietuvoje pagamintą akmenį su užrašais ir pastačiau tėčiui Alfonsui ir tetai Onai paminklą. Tvorelė pagamino partizanas tremtinys Antanas Boleslovas Urbonavičius (Amžiną atelsį palaiduotas Kazliškyje) 

        Įdedu nuotraką, ją galima pamatyti tarp nuotraukų skiltyje "Europinė dalis"

1945 metai ir buvo

Šventos Kalėdos

Ir  nauji metai atėjo.

O žiema kulkos švilpė

Ir kraujas gyslose stingo.

Nespėjus prisėsti prie

Kučių stalo,

teko skubiai keltis

Su šautuvų gintis

Tėvynės savoj

Jėgos nelygios,

iš po Berlyno atidardėjo

 kraugerių banda ir apsupo

Partizanų būrį

Jėgos buvo nelygios

Išblaškė mus po mišką

Iš apsupties nebuvo kelio

Tik vienas kelias į žutį.

Mažai liko patronų,

Ir brolių mažai, daugel jų

 

Atgulė samanose miške...

Jie liko Tėvynei

Iki šiolei gyvi¡

(iš prisiminimų tėvelio)

Po 30 metų

      Mielas skaitytojau, kas gali priversti tave rašyti knygą, ar iš nebuvimo ką veikti? Ar kas nors rimčiau, kas trikdo tavo gyvenimą, kai skauda širdį dėl ateities, dėl tų klaidų ar nesėkmių tavo gyvenime. Praėjo dvidešimtas amžius, kai sūkurį tragiškų įvykių buvo naikinamos ištisos tautos, kai išsigalėjo kruvinasis bolševizmas ir despotizmas, kai per abejingumą vakarietiškų demokratijų, buvo sunaikintos mažos tautos, ištremiamos į tolimus atšiaurus kraštus, kai buvo sukurta žiauri žmonių naikinimo sistema – bolševikų mažina sovietų imperijos. 

     Tik amžiaus pabaigoje  susikūrus Lietuvoje sąjūdžiui šie masiniai trėmimai, įkalinimai į lagerius (gulagus) tūkstančių nekaltų žmonių bus pavadinti tikruoju vardu: genocidas, kaip ir partizaninis karas. Mūsų kartai teko nepakeliama našta, išbandymai  badu ir šalčiu didelėse Sibiro, Uralo, Altajaus, Kazachstano platybėse ir prie Laptevų jūros – amžino įšalo žemėse. Civiliniai žmonės buvo sugrūdome į gyvulinius vagonus, šeimos išardomos, moterys su vaikais buvo atskiriami nuo vyrų, vežami ištisus mėnesius ir išmetami į plyną lauką. Sunkios gyvenimo sąlygos, badas buvo nuolatiniai palydovai, išsekindavo ir labai dažnai tai baigdavosi mirtimi. 

     Ypač nukentėdavo mažamečiai vaikai.  Mirdavo kūdikėliai ant motinu ranku dar nepasiekus kelionės tikslo, nes motinos neturėjo pieno pamaitinti. Mirdavo silpni seni žmonės bei neįgalus. Negailestinga  naikinimo mašina Stalino kruvinojo režimo negailėdavo nieko net ir savosios tautos. Ta naikinimo mašina buvo sukurta Rusijos vado V. Uljanovo (Lenino) ir tęsiama –žiauriausio visu laikų žmogžudžio Stalino. Tokio masinio naikinimo žmonių istorija per savo ilgą laikotarpį  dar neregėjo. Tą patyrė mūsų ištisos dvi kartos Lietuvos žmonių. 

O šiandien BIRŽELIO 14 1941 metų o ryt okupacijos ir kolaborantų diena. 1940 metais Lietuvai neteko valstybingumo dideliam džiaugsmui vietinių komunizmo mylėtojų ir garbintojų. Dar ankščiau buvo paklupdyta dvejų fašistinių režimų Lenkija. Minėdami Birželio 14 nuo 1916 metų skaitomi pavardes  ištremtu ir netekusių savo Tėvynes, sūnų ir dukrų pavardės. Neatsitiktinai buvau,  kai buvo perskaityta mano mamytės pavardė ir vardas – Kazimiera Augulienė ir buvo pranešta, kad likimas nežinomas. Kaip galėjo būti žinomas, jei ji nebuvo paleista į Lietuva. 

   Mielas skaitytojau, privalome išmokti savo krašto istoriją, kad daugiau niekas nedrįstų pasikėsinti į ją. O tokiu bandymų yra ir iš kaimynų pusės, kurie ankščiau buvo bendroje valstybėje, nors kaip tokios savarankiškos niekada ir nebuvo.

I skyrius

Aš papasakosiu Tau, mielas skaitytojau, apie tai kas įvyko prieš daugelį metų Uralo kalnų papėdėje. Kaip dabar prisimenu tą tamsią naktį, kai po varginančios kelionės, atbudau – viršuje tamsiame danguje švietė visai svetimas žvaigždynas. O ir dabar praėjus daugiau nei 60 metų suspaudžia širdį ir užgožia skausmingi prisiminimai, matau save ir atrodo, kad ne aš ten, o koks kitas berniukas, kuriam sukako vos šeši metukai, atsidūrę nerealiame pasaulyje, išmestas į ledynmetį iš nuostabiai gražių žalojančių laukų ir pievų, prisirpusiu rugių , pasiruošusiu tėvelio dalgiui nupjauti....  

    Mamytė mane apklojo visokiausia manta, drabužiais, kad nesušalčiau, nes buvo spalio mėnuo ir sniego jau buvo pakankamai daug. Mus vežė tris dienas nuo Kudymkaro, komi-permiakų sostinės, o prieš tai dar šimtą kilometrų nuo stoties Mendėlėjevo sunkvežimiu. Iškraustė vėlai vakare prie Isylo upės kranto, nes tiltas buvo sulūžęs, o upe dar buvo nepilnai sušalusi, per vidurį matėsi praperšos. Buvo prasidėjęs šaltas spalio mėnuo o tuo pačiu ir žiema ir šaltis negailestingai žnaibė ne tik nosį ir veidą,  ir galūnes.

     Taip po ilgos sunkios kelionės mes atvykome į tremties vietą: aš, mamytė, brolis ir močiutė. Gyvenviete vadinosi Tukačiovo baza. Joje buvo vienas dviaukštis administracinis pastatas - vadinama kontora. Už jo keturi barakai, gana ilgi, Po 9 kambarius iš kiek vienos pusės su koridoriumi per vidurį ir su kambariais šuonose. Apart šios centrines bazes, kuri buvo ant kairio kranto ūpes, kitoje pusėje kranto buvo lentpjūvė ir kairiau garažas. Baze turėjo 5 ar 6 padalinius (učastkus) atstume nuo 5 iki 10 km. Reikšmingiausi iš jų buvo Galiašoras, Komsomolskas, Lekvožas, Gėnušas, ir Viršutinis Nėnis. Į Nėnį vėliau buvo ištremta daug totorių, kurie gerbė savo papročius ir suruošdavo savo šventę, kuri vadinosi „Sabantui“ Mus apgyvendino antrame barake skaitant nuo kontoros kairėje pusėje per vidurį barako.

     

      Toliau iš eilės. Mano motina su dviem vaikais ir mano sena močiutė gražu rugpjūčio rytą, kolaborantu stribų ir rusiškujų kareivių buvo pakrauti į sunkvežimį ir išgabenti į stotį. Tėvas dar partizanavo ir jo nesėkmingos paieškos siūtino stribus ir kėlė jiems didžiulį siaubą. Prieš tai mama, buvo išvežta į Rokiškį ir kalinta 3 mėnesius. Visas ūkis buvo paliktas likimo valiai. O kada buvo visas derlius nuimtas ir iškultas ir suvežtas į aruodus, atvažiavo pasipelnyti. Ilga kelionė užtruko du mėnesius, Kai atvykome į vietą, ten buvo jau žiema. 

      Mamyte, kai kaip tikra ūkininkė, mokėjo dirbti su arkliu, tad šis amatas pasitarnavo ir ten. Nereikėjo eiti miškas kirsti miško. Jį jos pareigas įėjo aprūpinti gyvenvietė malkomis ir vandenių, išvežioti  įstaigom. Kita dieną reikėjo pripildyti bačką vandenių ir vežti į mišką, laistyti ledinio kelio vagą, kuriuo buvo arkliais traukomos rogės su miškų. Manau mažai kas gali įsivaizduoti toki sunkų darbą. Aišku miške būtų nelengviau, pjauti storus medžius su pjūklų, kuri mačiau muziejuje. Didžiulės roges su miškų traukė arkliai vadinami ardenais, kurie buvo atvežti iš Vokietijos. Nuo sunkaus darbo ir neįprasto šalčio jie greitai išmirė. 

      Atsirado traktoriai kurenami „gazočiurkomis“ – kaladėlėmis iš beržo. Gaunamos dujos maitino variklį. Gamyba „gazočiurkų“ buvo dar viena darbo sritis. Čia darbavosi moteris, pjaustė nuo beržo "ribkės" ir skaldydavo į mažesnės kaladėlės. Prisimenu, mano mamos viršininkas buvo internuotas ukrainietis Michailas Šamko, aprūpindavo įrankiais ir nusakydavo ką reikia dirbti. Jis buvo internuotas ten ankščiau, kaip belaisvis, ir taip pat nepaleistas. Neužmiršiu, koks ten buvo pasakojamas anekdotas. 

       Mano mama blogai kalbėjo rusiškai, tai kai reikėjo pakaustyti arklį ji pasakė Michailui Šamko, kuris ir ištriubino visiems. Ji  Jam pasakė, kad jos „Lošadj yra bosas (basas) ir jam reikia apavo - „vyžų“  Vyžos buvo komi apavas supintas iš beržinių tošių. Kuri laiką ir man teko dėvėti. Tai kai sutikdavo kas vis klausdavo kaip tas „bosas“ gyvena. Ji  nepiktai  juokaudavo, kad gerai, kad negerai buvo išsireiškusi. Tai tiek ir paminėjimo ir Birželio 14 dienos. O dabar kodėl likimas nežinomas. Todėl kad mūsų šeima nebuvo paleista ar reabilituota. 1964 metai tik leista palikti tremties vietą. 1968 metais aš ją nelegalia parvežiau į Lietuvą ir čia ji gyveno čia tai pas vienus žmonės tai pas kitus, būdama 80 metų dar teko prižiūrėti svetimą vaikelį....

                                                   II skyrius  VAIKYSTĖ

      Ar ji iš viso buvo, dar net atsakyti negaliu. Sunkus prisiminimai iš Lietuvos, lyg sapnas būtų: puikią sodybą puošė prieš karą pastatytas dvejų galų namas, nauja klėtis, vidury kiemo šulinys, suplaktas iš molio tvartas ir klojimas šienui sukrauti, ten pat lineika, su kuria važiuodavom į Skapiškį , į bažnyčią, arba į svečius pas dėdę. Prisimenu karą – išvažinėtus tankais rugius, lėktuvų mūšį danguje. Buvo baisu – tekdavo  bėgti į mišką ir slėptis mūsų pačių iškastame bunkeryje. Vokiečiu neprisimenu kad lankytųsi mūsų sodyboje.

      Užėjo rusai ir gyvenimas apvirto aukštin kojomis. Pradėjo jaunimą ir vyrus varyti į kariuomenę. Reikėjo slapstytis miške nuo paėmimo į kariuomenė. Tėvelis taip pat išėjo į mišką, nes buvo tėvynės patriotas, jis subūrė vyrus kovoti su okupantais-atėjūnais.

      Okupantas organizavo iš vietinių vyru „Istrebiteliu“ būrius, iš tu kurie tingėjo žemę dirbti ir kurie nuėjo tarnauti okupantui. Jos vadino stribais, arba tautos išdavikais. Tai štai stribai ir ateidavo į sodybą, tardydavo mamyte, pastatę ją prie klėties sienos, o mane pagavę laikydavo, kad nepabėgčiau. Jie tardė mamyte, klausinėjo, kur tėvas, grasino subadysią durtuvais, o man iš skausmo plyšdavo širdis matydamas jos kančias.

       Vėliau, kai mokausi, buvo ištirta psichologinė trauma ir pažeidimas (nepakankamumas) miokardo, pasėkoje ko visą laiką jaučiau širdies ritmo permušius. Galu gale mamyte buvo išvežtą į Rokiškio kalėjimą ir ten buvo pralaikyta tris mėnesius. Ūkis liko be priežiūros, tik teta Emilija padėjo prižiūrėti gyvulius.

   Už tai kad tėvelis išėjo ginti savo žemės nuo atėjūnų, mus išvežė į šiaurės Uralą. Kaip ir minėjau, išsodintus lietuvius iš ešelono stotyje Mendelėvo, paskirstė pas vieną pirkėją į Komijos „okrugą“, kuriuo organizacija vadinosi Komimolotovles (dabar Komipermles), su miestu Kudimkaras, kuris radosi 100 km nuo stoties. Išvežioti turėjo arkliais, kadangi mašinų tam atvejui neturėjo, be to jau buvo nemažai sniego.  Pirma diena nuvažiavome 100 km ir sustojome nakvynei kažkokiam klube priemiestyje miestelio, kuris vadinosi kaip minėjau Kudymkaru.

      Dar važiavome dvi dienas, kol pasiekėm tikslo. Vėlu vakare, dienos buvo jau trumpos, buvo spalio pabaiga ir sniego buvo daug. Iškrauste mus ant sniego prie upes, kuri vadinosi Isyl, prie sulūžusio tilto, per kuri negalima buvo pervažioti. Nakvojome po atvira dangumi spaudžiant spalio šalčiams. Čia tuo metų jau užšaldavo upes, bet per jas važioti dar buvo pavojinga, galėjo ledas įlūžti.

        Neprisimenu, kita diena kaip mus pargabeno per upę, atrodo kad iš kitos puses ryte buvo atvykusios „padvodos“- pakinktai su rogėmis ir nugabeno už puse kilometro į vieną iš barakų. Lietuvius patalpino į keturis barakus netoli už dvejų aukštų kontoros. Mus paskyrė į antrą baraką, skaičiuojant nuo kontoros.

       Barakai buvo pastatyti vokiečių, kurios pagal gražinimo belaisvių konvencija, privalėjo gražinti Vokietijai. Tai juos ir užpildė lietuviai tremtiniai. Barakai buvo gana ilgi, gal apie 50 metrų su kambariais iš abejų pusių, su įėjimu ir išėjimų šoniniuose  galuose. Kiek vienoje pusėje buvo po 8, ar 9 kambariai. Į kiek vieną kambarį patalpino po tris šeimas, kuriuose vyrų nebuvo, o tik moterys su vaikais ir senais tėvais ir ligoniais.

        Per vidurį kambario buvo įrengta „buržuika“, tai toks suvirintas iš skardų metalinis pečius ir su metaliniu kaminu. Kai kūrendavo, kambarys greitai įšildavo, o kai nustodavo, taip pat greitai ataušdavo. Todėl jį žiemą per šalčius reikėdavo pastoviai kūrenti. Šie barakai buvo aptverti aukštą iš lentų tvora su spygliuota viela viršuje. Malkų neturėjome, todėl mums pasakė, kad galime ardyti tą tvorą ir kūrenti. Jie pagalvojo, kad mes žiemą vis vien niekur nepabėgsime.

     Jau kita diena pasirodė prižiūrėtojas, kuri pravadinome Balataikailiu, varyti darbingus žmonės darbams į mišką.

 

Tačiau jie apsiriko praėjus žiemai vasara du paaugliai mano brolis Napalis su Gubistu dingo. Išradžiu visi galvojo, kad jie pasiklydo miške rinkdami uogas. Bet kai neatėjo tris dienas prižiūrėtojai pradėjo įtarti ir mamyte pradėjo tardyti, kvietė kasdieną, klausinėdami kur sūnus ir grasino lageriu. Ji sakydavo nieko nežinanti, bet gilumos širdyje skausmas suspausdavo krutinę. O juk jai ištikrujų buvo skaudu, kad jos sūnaus nebėra kartu, ji labai nenorėjo jo paleisti, juk kitais metais būtų varomas dirbti į mišką ir šeimai būtų buvusi jau parama.

Nežinomybė tęsiasi metus, kol neatsirado ryšys ir buvo leista parašyti į Lietuva tėvo broliui Petrui, su kurias daugiau sueidavo. Petras rašė užuominom, nes žinojo kad laiškus tikrins ir rašė kad su mažylių viskas gerai. Supratome kad jis yra laisvėje ir gyvas. O Gubistas, su kuriuo pabėgo, buvo nušautas pamiškėje...sužinojome žymiai vėliau.

       Prasidėjo badmetis ir šalta žiema. Atsargos produktų baigęsi, kas turėjo, o mūsų buvo keturios gerklės: mamyte, močiutė ir mes su broliu. Visus suaugusius varydavo į miško darbams, o mus vaikus palikdavo rūpintis „buržuika“, kūrenti, kad nesušaltume. Vyresni vaikai rūpinosi kuru ir kad ugnis neužgestų. Didesni vaikai išeidavo į šalia esančio kolūkio laukus ieškoti iš po sniego likusių sušalusių bulvių. Bet vaikus ir  išvaikydavo, drausdavo kasinėti, nors jos buvo pasilikę ir sušalusios.              Duonai buvo įvestos kortelės, pagal kurias dirbantys miške gaudavo 600 gr prastos duonos, o nedirbantis perpus mažiau i daugiau jokių produktų. Duona atveždavo iš netoliese esančios kepyklos. Kurią pagal kortelę dalindavo per langelį lauke, žmones susigruzdavo be jokios eilės, todėl gaudavosi spūstis. Kitais metais, kai brolio nebuvo, teko ir man paragauti kaulų treškėjimą, taip suspausdavo vaikus. Mūsų šeimai išeidavo nedidelis kepaliukas duonos su nedideliu priedu. Valgyti labai norėjosi, ir brolis, kol nešdavo tą priedą suvalgydavo. Kažkas pamatė ir mamai pasakė. Atrodo kad gavo barnių. Bet ne visada visiems užtekdavo, todėl tokios spūstis ir būdavo, reikia iš anksto stovėti prieš valandą, ar pusantros, kol duoną atveždavo.

      Kur mes buvome atvežti buvo Du dviaukščiai namai vienas iš jų buvo bazės kontora, kita gyvenamasis namas, buvo valgyklą, kur viršininkai maitinosi, parduotuvė, ORSo sandėliai ir keturmetė mokyklą, vėliau pastatė septynmetė dar vaikų darželis. Tai buvo centrine baze, kuri turėjo 5 padalinius- „učastkus“

 Apie mokykla man net ir galvoti negalėjau, buvau labai sukudės ir silpnas, be to nemokėjau išvis rusiškai nieko. Aš paasilikdavau vieas name, buvo labai liūdna vienam be jokio užsiėmimo, nuolat kankino alkis. Buvau ant ribos išsekimo ribos. Viena karta mane pamate darželio vedėja Margarita sergeevna ir pagalėjo. Pasake mamai kad atvstu mane į darželį. Ten maitino geriau, kartais vedėja paduodavo kakavos puoduką, jos skonį iki šiol pisimenu. Greitai pasitaisiau, pramokau rusiškai ir jau 9 metukų galėjau eiti į mokyklą. O dar Mamytė surado pas permiakus ožkyte, kuria jie nutarė išmainyti į drabužius. Mamytė turėjo pasiėmusi su savimi gražių suknelių ir skarelių, todėl iškeitė į uoškytę, kuri duodavo iki litro pieno ir atsivėsdavo pora ožiukų. Tada tai ir atsirado darbo jos prižiūrėti, vasara reikėjo ją ganyti, o žiema būdavo uždaryta tvartelyje sukalta iš lentų. Vasarą ja galima buvo išleisti į mišką pasiganyti, o vakarė pati pareidavo namo. Ji buvo vardu Ciba, buvo baltos spalvos ir su ragais, žemo ūgio.

Prabuvau darželyje iki 9 metų ir tik tada galėjau eiti į mokyklą. Pirmas keturias klases vedė viena mokytoja komunistė Vera Nikolajevna. Būtų visai nieko bet visa laika auklėjo komunistine dvasia, garbino Lienina, Stalina. Kai buvau jau ketvirtoje klasėje mirė visu tautų žudikas Stalinas. Kaip dabar prisimenu tą dieną mus visus išvedė į koridorių, išrikiavo ir pranešė, kad pasibaigė vadas ir mokytojas Josifas Visarinovičius Stalinas. Mokytojos pradėjo verkti, šluostyti akys, liepė, kad vaikai verktų. Daugelis pradėjo verkti, o man visai nesinorėjo, nors apie tai mažai nutuokiau, kodėl turime verkti, kai buvo jis mums joks tėvas. Tik vėliau sužinojau, kad tas kuris sodino žmonės į kalėjimus.

Man nesakydavo kur tėvas, tik penktoje klasėje sužinojau, kai reikėjo siusti nuotrauką į lagerį. Gaudavome laiškus, nors retai, juos labai ribodavo. Nuo penktos klasės vasarą teko rūpinis ožka, pripjauti žolės su peiliu, išdžiovinti, sukiški į maišą. Tokiu maišų reikėjo kokis penkis ir prilaužyti apie 200 vantų, kad išmaitinti ožką žiemą. Dar vėliau teko mamytei padėti dirbti plytinėje. Ji veždavo molį iš netolėsi iškasto karjero su totoriumi, o aš kitą arklį, pakinkyta į pakinktus prie karties (dišlo rus.), kitas galas buvo sujungtas prie statinės viršuje su sraigtu.

Arklys eidamas ratu aplink statinę sukdavo sraigtą ir sumaldavo ten pakrautą molį, kuris sumaltas pasirodydavo apačioje. Jis buvo kapojamas į gabalus ir karūtėmis vežamas prie  staklių formavimo plitų. Man visa diena tekdavo rūpintys tuo arkliu, ganyti aplink statinę, o vakare nujoti į arklidės. Tai jau buvo didelis malonumas joti, ir sudarydavo apie 3 km.

Dirbdamas prie molio malimo mechanizmo, sugalvojau, kad nevaikščioti aplink su arklį, užlipdavau ant statines ir iš ten arklį parvarydavau, kol viena gražią dieną neįkišau kojos tarp skersino ir kronšteino sraigto. Teko imtis prasto darbo vaikščioti paskui arklį, o tai būdavo labai nuobodu. Vasara greitai prabėgdavo. Kai buvau vyresnis pradėjau dirbti suaugusių darbus. Iš karšto dar pečiau teko iškaustyti sugrudintas dar karštas gatavas  plytas. Pirštines, jei duodavo, jos greitai susidėvėdavo, o be pirštinių oda greitai nudildavo nuo plytų ir pradėdavo kraujuoti. Apie atlyginimą nieko nežinojau ir į galvą neateidavo klausinėti. Mamytė sakydavo kad jai daugiau užrašo. Ar tai buvo tiesa, nežinau.

Kai man buvo 15 metų (1954metai), žiema pieš naujus metus atvažiavo tėvas, kuri paleido iš lagerio. Nežinojau kaip elgtis, nei tėvas, ne aš. Mamyte sakė kad žiūrėjau kaip į svetimą ir bijojau prieiti. Liepė prieiti ir apkabinti. Tėvas atrodė kaip amerikonas, buvo visiškai išpurtęs nuo bado, alkio ir sunkaus darbo. Svarbiausia, kad buvo gyvas. Jis aišku džiaugėsi, kad mes kartu. Pailsėjo apsigyveno, pasitaisė ir sveikata, sulieknėjo. Turėjo santaupų, todėl nusipirkome maža namelį su daržu. Pasidarė lengviau gyventi, Aš baigiau septynmetę mokyklą, po kurios išleido mokytis toliau į dešimtmetę, kuri jau buvo už 30 km. Mokslai sekėsi neblogai ypač matematika ir fizika. Humanitariniai nekaip, nes jie būdavo keisti ir nesuprantami, kaip konstitucija sovietų ar koks marksizmas. Pradėjau ir aš fiziškai lavintis, mokykloje buvo sporto sale, mes keli mokiniai pasilikdavome po pamokų ir treniruodavomės.

Ėjo metai ir gyvenimas ėjo savo vagą. Aš dirbau vairotojų miškovėžio. Iš Lietivos laiškai nuo dėdės, tėvelio brolio, buvo reti. Su tėvo grįžimu mes apsigyvenome, tapome turtingesni, ožką pakeitėm į nedidelė karvę, kuriai jau buvo reikalinga daug šieno. Juk ožkai, kai tėvo nebuvo tekdavo man pripjauti žiemai su peilių, kuri būdavo labai ilga. Ir baraką iškeitėm į nedidelį namelį su nedidelių sklypų bulvėms sodinti. Taip ir gyvenome trise, nes senai močiutei mirus, jau ankščiau palaidojome.              

Man baigus 10 klasių vidurinėje mokykloje pirma karta teko lankytis Lietuvoje. Tėvai mokė kaip reikia elgtis, kaip klausti, kaip padėkoti. Išlipau Skapyškio stotyje. Mandagiai paklausiau, kur čia miestelis ir pasakiau ačiū. Teko pėsčiomis nueiti tris ar keturis kilometrus. Man reikėjo dar nusigauti iki Pandelio, kur netoliese gyveno dėdė Domas. Pas juos ir buvo mano kelionės tikslas. Sekmingai nukorus apie 10 km, gal kas pavežė, neprisimenu. Dėdė Domas dirbo kolūkyje. Už darbadienius gaudavo mizerinį atlyginimą pabaigoje metų. 

       Pas dėdė pragyvenau keletą dienų. Mano vienmetis pusbrolis Petras (jis dabar gyvena Vilniuje) padėjo apsiprasti, jis turėjo lenkišką  motociklą  „Panonia“. Su to motociklų apkeliavome visą Lietuvą, visus giminės  Užsukome pas dėdė Stasy, vyresnį už kitus, Jis buvo labai nesikalbantis, nelabai ko ir vaišino, neturėjo vaikų ir sutiko mus nei kiek neapsidžiaugęs. Juk kas galėjo apsidžiaugti, kai atvažiuoja koks buožiukas iš Rusijos. 

     Pabuvome kelias valandas ir išrukome toliau. Maršruto neprisimenu. Prisimenu buvome Palėvenės miestelyje, Šiauliuose, Kaune ir Palangoje. Nepakartojama kelionė, gražus miestai atrodė iš fantastikos srities po purvino ir be keliu Uralo. 

      Baigėsi viešnagė ir teko grįžti namo, jei galima būtų pavadinti namais, kur tremtyje gyveno tėvai. Rudenį tėvas įdarbino mane pas save malku anglių gamybos deginimo darbovietėje. Neilgai dirbau, vėl gi tėvas parūpino, kad bučiau pasiustas į vairuotojo kursus, Baigės kursus gavau miškoviežį ir dirbau Komsomolsko darbovietėje. Bet apie tema...

      Ėjo metai ir gyvenimas ėjo savo vagą. Aš dirbau vairotojų miškovėžio. Iš Lietivos laiškai nuo dėdės, tėvelio brolio, buvo reti. Su tėvo grįžimu mes apsigyvenome, tapome turtingesni, ožką pakeitėm į nedidelė karvę, kuriai jau buvo reikalinga daug šieno. Juk ožkai, kai tėvo nebuvo tekdavo man pripjauti žiemai su peilių, kuri būdavo labai ilga. Ir baraką iškeitėm į nedidelį namelį su nedidelių sklypų bulvėms sodinti. Taip ir gyvenome trise, nes seniau močiutei mirus, jau ankščiau palaidojome. 

           

Nuotraukos iš mano albumo. 

1).pirma viršuje "Mano miškovėžis pakrautas miškų" 

2).Kairėje per vydurį, Aš su Rimantu Laboku               

3) Su mama ir močiute,                                              

4).Apatinėje eilėje: Labokai,  aš su draugu         

 Viršuje: Tėvelio nipirktas namelis 

      

III skyrius „Buitis ir darbas“

      Jau kaip minėjau, patalpino į didžiulius barakus vietoje išvežtų vokiečių belaisvių po tris ar keturias šeimas į vieną kambarį. Barakas tai yra didžiulis, pailgas namas su dviem išėjimas per galus. Nuo gatves pusės įėjimas, o iš kito galo būtų išėjimas į taip vadinama sanitarine zona, kur buvo lauko mediniai tualetai su keturiomis tupiamomis vietomis ir netoliese dėžė su duobe paplavoms išpilti. Žiemą viskas sustingdavo į kaulą. Prie paplavų dėžes vieta pavirsdavo čiuožykla. Kai barako duris neuždarydavo, pasitaikydavo, kad ir vilkai užlėkdavo, vaikydami palaidus šunys. Ten jų nebuvo mados pririšti, kitaip vilkai būtų greitai susidoroję.

       Kambarys buvo nemažas, kokie penki metrai pločio ir 8 metrai ilgio su vienu langu. Vienas nuo kito kambariai buvo pertverti lentomis, kurių plyšiuose gyveno nemažas kiekis blakių. Todėl apie jokią izoliaciją kalbos nebuvo, viskas buvo girdėti kas dedasi gretiname kambaryje – klyksmas, verksmas, dejonės ligonių. Langai buvo įstiklinti, su mediniais rėmais, bet viengubi. Žiema nuo garų džiovinamų rūbų ant stiklo langų atsirasdavo storas sluoksnis ledo. Per vidurį kambario stovėjo taip vadinama „buržuika,“ arba kitaip vadinamas metalinis krosnis, kuris ir tarnavo drabužiams susidžiovinti. Kol ji buvo kūrenama, būdavo šilta, o kai nustodavo, kambarys greitai atšaldavo. Kūrikai buvo vaikai, tai jiems ir įeidavo ta pareigą. 

      Iš pradžiu kurui buvo naudojamos tvoros lentos, su kuriomis ir buvo aptverti barakai vokiečiams saugoti su spygliuota viela viršuje. Palaipsniui ta tvora mažėjo, kaip tas sniegas vėlyvą pavasarį ir atėjo laikas, kai jos neliko. Laikas buvo pagalvoti apie paieškas kuo kurianti tą „buržuiką“, kuri daug prarydavo kuro, bet naudos mažai teduodavo. Kol kūreni buvo šilta, o kai nustodavai kūrenti - pasidarydavo vėl šalta.

      Suaugusius varydavo į darbą mišką kirsti. Tą darydavo prižiūrėtojas ir darbų vykdytojas, kurį lietuviai pravadino „Baltakailiu“, nes nešiojo baltus kailinius, jodinėdavo ant arklio, kuri mušdavo botagu, buvo žiaurus ir negailestingas „spec.poselėncams,“ kuriuos vadindavo nedėkingomis „utelėmis“. Pasakojo, kad su tuo botagu ir žmonės vaikydavo bei mušdavo, juk jis už žmonės juos neskaitydavo. Buvo pasakyta, kas neišdirbs „normos“, tas negaus kortelės, pagal kurią priklausydavo davinys apie 400 gramai neaiškios kilmes duonos.      

     Miško darbai tai miško kirtimas su „lučkovaja pila“ dviems žmonėms - tai plona plieninė juostelė su „dantukais“, kuri buvo įrėminta į medinį įtvarą, ar rėmą iš abiejų galu su galimybe ją traukti. (galima pamatyti tremtinių muziejuje). Kiekvienam žmogui buvo paskirta normą, kuria privalėjo įvykdyti. Ta norma buvo nuo 5 iki 8 kietmetriu (M3) kiek vienam pjovikui, dar su kirviu reikėjo šakas nukapoti ir supjaustyti į „sortimentus‘, tai yra pagal ilgį, galėjo būti įvairiai, nuo 2 m (rudstoika, skirta šachtoms) iki 6,5 metro. Šiems darbams buvo varomi suaugę tremtinai, nepaisant vyrai ar moterys vyresni nei 16 metų. Galite įsivaizduoti, reikėjo dirbti miške ir jaunoms merginoms dar visiškai  nesubrendusiems. 

      Sniego būdavo iki vieno metro sluoksnio, todėl aplink medį reikėjo atkasti, kad galėtum įsiteikti pjovimui. Kiti vėžikai su arkliais, pakinkyti „volokušėmis“, tai yra į palinktus su rogių pavidalu ir su skersiniu pririšti rastą , ant kuriu reikėdavo užridenti rastą ir pririšti virve. Tokiu būdu tie rastai buvo gabenami prie ledinio kelio, kur buvo pakraunami į didelės rogės su stovais. Tos rogės turėjo vieną didelė pačiūžą per vidury ir dvi mažas pagal kraštus. Ta didelė pačiūžą rasdavosi specialiame griovyje, kuris buvo laistomas su vandeniu. 

      Todėl toks kelias vadindavosi „ledianka“ – ledo kelias, kuris vesdavo prie upes, kur rastai buvo suridendami į „štabėlius“(kruvas) po 4 -5 eilės. Pavasarį ištirpus sniegui upės prisipildydavo vandeniui, išeidavo net iš krantu. Tuomet tie suvežti rastai buvo suridenami į upę ir plukdomi iki didesnių upių, kur būdavo surišami į didesnius plaustus, kurie buvo gabenami iki perdirbimo gamyklų ar vandens uostų.

                                                                                                                                                                                 IV skyrius skirtas mano Mamytei

       Partizanų motinos ir žmonos priėmė visus sunkumus partizaninio karo. Jos pakėlė smurtą, patyčias ir kančias. Jas grusdavo į kalėjimus, kad išduotu, kur slepiasi vyrai, tardydavo ir mušdavo. Mano mamytė buvo trims mėnesiams uždaryta į Rokiškio kalėjimą. Neprileisdavo ir neleisdavo perduoti maistą, bei drabužius. Kalėjime kalinės laikydavo purve, smirdančioj aplinkoje, dažnai tardydavo naktį. Teta nekarta nuvažiavusi nieko nepasiekdavo. Ūkis buvo paliktas neprižiurimas, kiek galėjo sena tetą Uršulė tvarkydavo. 

      O mamytę, grįžusia iš kalėjimo, stribai nepalikdavo ramybėje. Atėję tardydavo, klikdami ir keikdamiesi, „kur vyras“., badydavo durtuvais, grasindami susidoroti, rėkdavo negražius žodžius. Mane sugaudavo ir laikydavo, kad viską matyčiau. O man, gal tada ir įplyšo miokardas, nes kiek Sverdolvske profesoriai ištyrė ir išvada buvo – patirta trauma. Visa gyvenimą jaučiau skausmus ir permušimus. Laukiau, kada mirsiu ir apie tai neplikdavo mintis. Apie joki neįgalūmą nebuvo net minčių, kadangi tokio dalyko nebuvo. Tik atgavus nepriklausomybę nutariu paskelbti apie tai. Nuėjau į karinį komisariatą, kad duotu pažymą apie mano sveikatą, nes turėjau karinį bilietą, pagal kuri buvau atleistas nuo karinės tarnybos. Tačiau man pasakė ,kad jokiu domenu nėra. Buvo viskas ištrinta, o karinį bilietą buvau sudeginės prie pašto ir visi įrodymai apie mano sveikata buvo dingę.

     Jau minėjau, kad lietuvius į darbą varydavo labai žiaurus prižiūrėtojas, pravadintas Baltuoju Velniu (Baltakailiu), kuris jodinėjo ant balto žirgo ir dėvėjo baltus kailinius, turėjo stora botagą.  Vasarą mamytei pasisekė: atsilaisvino vieta vežiko. Mano mama, buvusi ūkininkė, puikiai susivaldydavo su arkliais, todėl paklaustą, pasakė, kad sugebės dirbti ir ją paskyrė tam darbui. Kitaip būtų reikėję eiti kirsti mišką. Jai į pareigas įeidavo išvežioti visoms įstaigoms malkas, vandenį ir dirbti kitus darbus prie ūkio. 

      Žiemą ant rogių pritvirtindavo medinę bačką, gal apie 300 l laistyti „ledianka“ (ledinį kelią),kuriuo veždavo mišką. Jos kumelė buvo labai rami, galėjau ir aš retkarčiais užsiropšti, nieko nesakydavo. Laistyti kelią ir aš padėdavau. Ji iš bačkos pasemdavo vandenį ir vis vien apsilaistydavo bačką ir rogės. Todėl nuo to roges pasidengdavo sluoksnių ledo, kuris buvo pavojingas, jei paslystum. Tą kibirą reikėjo  panešioti, ir palaipsniui išpildamas į vėžę, kad sušaltu. Ir taip visą žiema. Šaltis tuomet būdavo nedidelis 25-30 laipsnių šalčio. Tai ir būdavo pagrindinis darbas, apart to, kad išvežiodavo malkas kepyklai, valgyklai ir kontorai.

      Vasarą malku nereikėdavo daug, tada pagrindinis darbas buvo plytinėje, kur gamindavo plytas. Vedėjas to plytinės buvo ukrainietis Beleckas. Jis buvo pas vokiečius nelaisvėje, o kai rusai „išlaisvino“ atsidūrė čia. Tai jis ir išmoko ta vokiečių technologiją, kaip gaminti plytas, pečius, bačka malimo ir kiti įrenginiai buvo jo rankų darbo. Ten reikėjo vežti molį į malimo vietą. Atstumas buvo nedidelis, taip kad pailsėti nespėdavo, nes su kastuvu iš duobės pakraudavo į vežimą. Kai daugiau reikėdavo duodavo pagalbininką. Tai buvo labai varginantis sunkus darbas.

      Mamytė, tavo pasiaukojantis vergiškas darbas buvo skirtas tik dėl vaikų, kad gauti kruopelyte duonos. O kai mes susirgome, buvai šalia mūsų, globojai, kaip mokėjai. Ačiū Tau už taurią širdį, už bemieges naktys, už Tavo nuolatinį dėmesį, be kurio nebūtume išgyvenę. Juk ligos, votys ir blakės buvo mūsų pastovus palydovai. Mano močiutė buvo sena, turėjo daug nugyventu metų, sėdėdavo ant lovos ir pastoviai linguodavo, neištardama nei žodžio. Man jos buvo labai gaila, žiūrėti kaip tirpsta jos sveikata ir noras ką nors daryti. Paskui atsigulė ir nesikėlė, o netrukus ir mirė.

                                                        V dalis Brolis

      Negaliu neparašyti, kai mano „brolis“ Jurgis Usinavičius pagaliau išsiviešino, ne, tai gal antras kartas, kai pamačiu viešai pirmą kartą  konferencijoje A, M.Brazausko, kai tas laimėjęs rinkimus nutarė atsakyti žurnalistams. Tai buvo gal 1993 metai Jurgis Usinavičius atsistojo ir pakvietė prezidentą A.M. Brazauską bitininkauti ( Jis laikė gal pora avilių bičių dėl savęs). Tas mandagiai atsisakė. Na kam jam tas vargas, jei jis dabar jau laisvai gali pamedžioti šernų ir briedžių. 

      Antra karta, nesenai, kovo 8 dieną pasisakė per TV 3, kaip jis dirbdamas žurnalė "Mūsų sodai" LKP partijos sekretoriumi ieškojo tulpių pasveikinti savo redakcijos moterys pas  ūkio direktorių, kuriame jie ir augino. Jam rado 5 tulpės, o redakcijoje buvo šešios moterys. Vienos trūko ir jis pasakojo, kaip išsisukinėjo dalindamas.  Žmogelis ieškojo pa "blatų", o  negalėjo nueiti į turgų ir nupirkti. Bet juk tam reikėjo iš savo kišenės pakloti kelis rublius, o jam tai būtų principo dalykas, nes jis įprato tik gauti. Čia epizodas be jis prodo ant kiek sovieinė sistema buvo korumpuota ir prasmilkusi "blatu" 

        Viso šito niekada apie tai nerašyčiau, jei jis neverstu manęs atsiprašyti,  kam aš jo draugui Gėniui Balikevičiui pasakiau, kas jis buvo. Genius B. yra Antakalnio partijos narys. Jis mane užversdavo savo informaciją apie būtus ir nebūtus dalykus ir apie savo pasiekimus. Aš atsisakiau jo draugystės. 

Kai nutariau grįžti su šeimą į Lietuvą, atvažiavau pas "brolį" su tikslu, kad padės su darbu ar būtu. Tačiau jis mano šeimai nei kiek nepadėjo. Kitų giminės sukombinuodavo kooperatinius būtus, juk tėvas tam turėjo pinigų. Bet kur tau. Jis drebėjo dėl savo karjeros. 

       Aš išsiskyriau ir nieko nesakęs išvažiavau į Panevėžį, nes pas jį radau knygutę „Jų tikrasis veidas“ ir apysaką, kur jis rašo apie partizanus, kaip apie banditus. O tėvelis tuo metų kalėjo lageryje Rusijoje. Štai koks paradoksas: Tevas kalėjime, o jis tarnaja okupantui. Sunkiai įsikuriau Panevėžyje ir ačiū partizanui A. Urbonavičiui, kad padėjo surasti būtą ir galėjau prisiregistruoti. Tiesa, jis pats gyveno nelegaliai, neregistruotas, o už registraciją mokėjo duoklė šlubam milicijos komisarui.

       Štai tokia įžanga. Iš tremties apie "brolį" (toliau Jurgis) mažai ką prisimenu, nes badmetis pakenkė mano atminčiai. Prisimenu tik kokius epizodus, kas liesdavo maisto. Gyvenome pagal korteles ir duonai būdavo kortelės- 200 ar 300 g nedirbančiam asmeniui, ir 400 g dirbančiam. O duona buvo kažkodėl labai sunki, neaišku ko ten būdavo pridėta. Moterys ir vaikai eidavo į kolūkio laikus pasikasti pasilikusių bulvių iš po sniego. Kai suaugę išeidavo į darbą, vaikai turėjo palaikyti „buržuikoje“ ugnį, kad būtų barake šilta ir kad džiutų drabužiai. 

      Jurgis buvo 7 metais vyresnis ir jam buvo pareiga parnešti duoną, kuria buvo skiriama pagal kortelės. Būtų tikra tragedija, jei pamestum korteles – jos buvo labai saugomos. Tai paskui tik išaiškėjo, gal mamai kas pasakė, kad virš kepalo būdavo dar toks priedas. Tai Jurgis tą priedą eidamas namo suvalgydavo. Jam jau jėjo šešiolikti metai ir atrodo greitai būtų varomas į darbus. Tada du paaugliai sugalvojo pabėgti į Lietuvą. Tai jis smulkiai aprašo savo išleistoje knygoje „Išskydusios bitės“. 

        Lietuvoje, per partizanų susitikimą Skapiškyje 1995 metais man pasakė, kad jis buvo areštuotas, tačiau kaip su visais darė, jis nebuvo išsiustas atgal į tremtį, o padedant pusbroliui Vytautui, tuometiniam brigadnikui, padėjo pakeisti pavardę ir įstotį į Žemės ūkio mokyklą Šiauliuose. Jis ten nuo suolo pradėjo rašyti į laikraštį "Leninietį". Baigęs mokyklą įsidarbino korespondentų į „Leniniečio“ redakciją. Sėkmingai dirbo ir gerai pramoko rašyti žemės ūkio temomis. Vėliau rašė veduomosius straipsniu, važinėjo po kolūkius su motociklų, rinkdamas medžiagą, rašė straipsnius. Buvo neatatinių patinių inspektoriumi, inspektavo nuo partijos kolūkio primininkus. Toks darbas buvo labai naudingas statant sodo namą, gauti medžiagas, bei technika, ar darbinikus. Juk tuo metų viskas buvo "po blatu" - dabar tai vadinasi korupcija. Tokia tai buvo sistema, tik paprasti žmogeliai nieko negaudavo, tik ką sugebėdavo pavokdavo ir rankomis išsinešdavo. Kolukuose tas klestėjo, o ir gamyklose. Tik kas buvo partijos narys išvengdavo teismo ir nuobaudų, Jiems buvo leistina. Privilėgijų ir specialių parduouvių laikais - toks buvo klestėjimo metas. Atsiskatyti žemesnuose sluoksniose buvo už butelį degtine, o ir darbai kokie padaryti, taipogi. Tokia tai buvo sovietinė sistema.

      

      Į tremtį iš Lietuvos gaudavome laiškus, dėdė Petras aprašydavo apie mažylį, taip jis vadino Jurgį, kuris rašė, kad dirba Šiauliuose ir retai beatvažiuoja. Kažkaip iš dėdės gavome laišką, kur jis parašė, kad mažylis įstojo į komunistų partiją. Tėvas buvo kaip nesavas, daužėsi savo dirbtuvėse, kur gamindavo žmonėms baldus. Kelias dienas nesikalbėjo lig būtų prarijęs liežuvį. Tokio dar neteko matyti... 

      Ėjo metai ir gyvenimas ėjo savo vagą. Aš dirbau vairotojų miškovėžio. Iš Lietivos laiškai nuo dėdės, tėvelio brolio, buvo reti. Su tėvo grįžimu mes apsigyvenome, tapome turtingesni, ožką pakeitėm į nedidelė karvę, kuriai jau buvo reikalinga daug šieno. Juk ožkai, kai tėvo nebuvo tekdavo man pripjauti žiemai su peilių, kuri būdavo labai ilga. Ir baraką iškeitėm į nedidelį namelį su nedidelių sklypų bulvėms sodinti. Taip ir gyvenome trise, nes senau močiutei mirus, jau ankščiau palaidojome. 

      Neužilgo "Jurgis" gavo paaukštinimą, buvo perkeltas į Vilnių dirbti redakcijoje „Mūsų sodai“ partijos sekretoriumi ir kaip priklauso gavo Lazdijuose naują būtą, naują „Žigulį“ ir sklypą namui statyi. Žmogus tapo žymus partijoje, nes važinėjo po kolūkius ir mokė kolūkiečius dirbti, Apsigyveno, praturtėjo, sodo sklype pagal tu laikų mastelį pasistatė kotedžą.

Kažkaip pusbrolis Petras, jis mane ankščiau ir pristaė, nuvažiavome pas Jurgį. Diskutavoime apie praeitį ir ateitį. Jie mane įtikinėjo kad toks buvo gyvenimas, taip reikėjo ir nieko nepakeisi.  

     Aš tylėjau, nes tokie dalykai man buvo nesuprantami. Urale to nebuvo, tokio išsivysčiusio verslo. Mano pašnekovai, kalbant apie praeitį priėjo prie išvados, kad toks buvo gyvenimas ir nieko negali pakeisti. Jie nežinojo ir pasakyti negalėjau, kad apie pogrindį kažką žinau. Bet prisipažinsiu net ir dabar tikro vardo nežinojau, su kurio mane supažindino buvęs partizanas mano tremties draugas.

      Kai pradedi dėlioti įvykius po lentelėm, pradedi daug ką suprasti, kodėl tas įvyko, ir dėl kokių priežasčių. Kai antra karta buvau atvažiavęs į Lietuva, kaip minėjau buvau apsistojęs pas Jurgį. Kažkaip nuvedė aprodyti miestą, užėjome į kavinę. Jis šeimininkiškai nupirko sauso vyno butelį išpilstė, išgėrėm. Kalba pardėjo šiek tiek rištis. 

      Pradėjo mane klausinėti apie politiką, ką aš galvoju apie tą bei tą. Kiek dabar supratau  apie mano pažiūras. Aišku aš neišsidaviau, kad nekenčiu komunistų ir jų pakalikų. Tėvas perspėjo neprasitarti, ką mes čia kartai pakalbame. Štai toks lig epizodas, kuris man daug ką pasako. Įtarimai palaipsniui augo, kad ne viskas čia švaru. Man buvo sunkus laikotarpis – mirė sūnus beveik 6 metukų. Susirgo laringitu, o nuvežtas į ligoninę nesulaukė pagalbos. Priėmimo skyriuje sesutės nei iš vietos nepajudėjo, tarstelėjo „atvežė dustininką“. Taip netekau mylimo sūnaus, o gyvenimas  toks tamsus paliko visai juodas. Sūnus nebuvo krikštytas, ir į kapinės lydėjo dūdų orkestras. Jokio kunigo.

       O mamyte laidojau visai kitaip. Buvo pašarvuota raudonoje bažnyčioje ir draugai šnekėjo – gražiai palaidojai. Augo jausmas, kad gyvenimas turi keistis, juk negali būti kad taip tęstųsi ypač po Romo Kalantos susideginimo. Žurnalas „Nemūnas“ su aštria poema vaikščiojo darbovietėje iš rankų ir rankas. Be abejo buvo stukačius ir žinojome kas jis. Bet nepaisėm dėmesio, aišku kalbėti prie jo nekalbėjome, nutildavome, jis buvo su kažkokių laipsnių sovietinės armijos ir nieko nenutokdamas buvo įdarbintas skyriuje. ( IV dalies pabaiga)  

Mamytės laidotuvės. Buvo pašarvuota Petro ir Povilo bažnyčioje 1984 metai

Palydėjome taip pat trise

                                                   VI skyrius 

Tėveliui

Tėvas gimė 1905 metais vasario 4 diena Čiovydžių kaime, Kupiškio valčiuje. 

         1929 metais birželio 9 diena vedė Kazimera Šablinskaitę, Klepienės Onos  dukra, kuri turėjo žemės 20 ha. Mano tėvelis buvo darbštus žmogus, puikus stalius ir namų statytojas, Pats pasigamindavo labai gerus baldus. Skapiško miestelyje pastatė keleta namų. Jau prieš karą Pimpičkų ūkyje gyvenome naujose namuose su dviem galais. Buvo pastatytas naujas klietis, iškaštas tvenkinys, užveistas sodas. Prieš karą sulaukė ir pagrinduko, augo tris sunūs. Ūkis klestėjo, turėjo keturias veislinės karves, du arjklius, priduodavo pieną į Skapiškį pieninę. Turėjo lineiką pasivažinėjimui į Skapiško,  ar į Pandelio bažnyčias. Per šv. Onos atlaidus susitkikdavo su giminėmis, su broliu Dominiku. 

       Karas užklupo darnią šeimą ūkyje. Prasidėjus antrąjai okupacijai tėvelis išėjo partizanauti, suburė vyrų burį. Kvietė eiti visus į partizabnus. Sakė pasitraukime visi mišką kovoti su okupantų ir jie nieko mums nepadarys. Jis kaip viresnis puskarininkis ėmėsi vadovauti partizanų buriui. Partizanų buris apsistojo Notigalos miške. Miškas buvo nedielis. Pagrindinė užduotis buvo kovoti su kolukių agitatorais, vesti propogandinį karą ir neleisti gyventojams stoti į koliukius. Didesnis jų žygdarbis buvo, kai užemė Skapiškio miestelį. Vietiniai stribai pasislėpė stribynės rūsyje. Atidaryti durų nebuvo įmanoma. Kažkas siūlė padegti, bet šios nehumaniškos idėjos buvo atsisakyta. Po tokio išpuolio MGB vadovybę kreipėsi į kariuomenę ir iš grįžtančio traukinio iš Vokietijos, kareiviai apsupo miškelį, ir prtizanai neligoje kovoje patyrė pralaimėjimą, daugelis žuvo ir tik nedaugeliui pavyko prasiveržštį  iš apsupties. Buris nustojo egzistavęs. 

     Tėvelis nelegalai į įsidarbino durpinę bet ir čia išdaviko ranka pasiekė, naktį miegantis buvo suimtas 1946,08,24 Kupiškio apskritiesMGB skyriaus.  Per tardymus nieko neišdavė. MVD karinio Tribunolo 1947,01,23 nuosprendžių pagal RSFSR BK 58 - 1 "a" su laisvės atemimu 10 metų, bausmę atlikant pataisų darbų lageryje, su politinių teisių suvaržimu 5 metams ir turto konfiskavimu, nes buvo 1941 metų 23 dienos sukilimo dalyvis, o karui pasibaigus partizanų burio, veikusio Skapiškio valsčiuje, vadas. 1954 metais gruodžio 2 dieną paleistas ir Ivdel lagerio, Sverdlovsko srities ir išsiustas į tremtį Permės (Molotovos) srytyje. 1964,02,10 d paleistas iš tremties su teisę apsigyventi tik ne SSR Lietuvos teritorijoje. 

Sunku nupasakoti apie buiti ir darbą lageryje. Visi buvo suskistyti į brigadas. Kiek vienas privalėjo prisiuti ir nešioti numerį. Buvo nuasmeninti tik pagal numerį. Aprašymu yra daug tu žmonių kurie buvo ten ir kentėjo prižiūrėoju žiaurumus. Vėlia sako kai atsirado ryšis su Lietuva, leido parašyti. Pradėjo ateiti siuntiniai. Kai buvo gaunams siuntinis buvo iškarto išdalinams, nes urkos, ar kriminaliniai elementai, ar šesterkos kaip jos vadindavo, atimdavo ir mažai kas likdavo. Gerai parašyta knygoje Solženycino "Viena diena  Ivano Denisovičiaus" 

Kai grįžo pas mus į tremtį, buvo sunkus ligonis, kuriam reikalinga buvo pagalba, todėl be priežiūros palikti nebuvo galima. Mire 64 amžiaus 1969 metais, Spalio 31 diena.

Tėvelis iš dešinės su draugų Lietuvos Kariuomenėj

Nuotrauka gauta iš lagerio 1949 metai

Nuotrauka ką tik pastatyto paminklo 1982 metais

Su dėkingumu už LAISVĘ A.V. Augulis

Grupė vyrų tremtyje. Tėvas trečias iš kairės

K

Kario savanorio kariumėnes kurėjo medalis atiduotas Į Panevėžio kraštotyros muziejų

Tremtyje trise  palydint tėvelį 

Tik tiesa padarys mus laisvus

Atviras Laiškas.

Negaliu neparašyti apie mūsų konfrontaciją, kaip jus pasakėt tarp dešiniųjų. Jurgi Usinavičius nepakeitė pavardės į garbingą tėvo pavardę. Grįžau po 30 metų tremties ir apsistojau pas Jurgį Usinavičių. Pamaniau, kad jis man padės įsikurti. Vilniuje apsilankėme kavinėje, jis pavaišino vynu, įsikalbėjome, jis ir paklausė apie mano pažiūras, ką aš galvoju apie valdžią ir dar apie šį, bei tą.. Praėjo kelios dienos  ir jis pasakė, kad rado darbą Pasvalio rajone miško ūkyje. Supratau nori atsikratyti, kuo toliau. Kažkaip vartydamas jo knygas, aptikau ten jo apysaką, kur jis rašo apie partizanus kaip apie  bandtus, kurie žudo žmonės. Tėvas buvo partizanas, būrio vadas, kalėjo Ivdėlio lageryje. Grįžo pas mus visiškas ligonis. Po kurio laiko atsigavo ir dar pagyveno iki 1969 metų. Negalėjau jų palikti ir grįžau tik 1975 metais.

Nieko nesakydamas, pasiėmiau tą knygą ir išvažiavau į Panevėžį pas buvusius tremtinius, kurie padėjo man surasti patalpas ir įsikurti su šeima. Teko pagyventi privačiai blogomis sąlygomis, kol gavau bendrabutį, kai buvau paskirtas mechaniku 2 liejyklos. Neužilgo mirė 6 metukų sūnus, kai nebuvo sutekta ligoninei pagalba. Po 6 metų mirė motina, po operacijos neatsigavo po  narkozės.

Dukra negalėdama Lietuvoje įstoti toliau mokytis išvažiavo į Rygą, kur įstojo į prekybos technikumą. Ištekėjo už latvio. Po kurio laiko neaiškiomis aplinkybėmis vyras jos žuvo, o ji buvo pradėta persekioti.

Grižo į Lietuvą, po kurio laiko išvažiavo neaiškia kryptimi ir pasakė, vargu ar susitiksime, Jau 12 metų neturiu žinių.

1982 metais su žmona nuvažiavome į tremties vietą, nuvežėm „čemodane“ akmenį su užrašais ir pastatėm tėvui paminklą. Kažkaip su brolių per Motinos diena sutarėm susitikti prie mamos kapo. Jis vėlavo, truputi pyktelėjęs pasakiau, aš maniau kad jau viską aptvarkei. Jis piktai atsakė, kad turintis daug kapų ir prižiūrintis. Gerai, kažkaip įsikalbėjome, aš ir paklausiau, ar priklausei KGB?  Bet Jis nelabai supyko, tik pasakė kad tai būtų rimtas kaltinimas, o per pusbrolio jubiliejų jis rimtai už stalo ant manęs užsipuolė ir sukėlė skandalą, prašė atsiprašyti. Aš pratylėjau nenorėdamas barnius palaikyti. 

Tiesa viena karta pusbrolis pakvietė ir pasakė, kad Jurgis nori susitikti. Nuvažiavome pas brolį į vilą trijų aukštų iš medžio su gražia apdaila ir pirtimi apačioje. Tas namas buvo pastatytas už kolūkio pirmininkų paslaugas ir medžiagas. Kalbėjomės. Jie su pusbrolių priėjo prie išvados kad toks buvo gyvenimas, kad norėdamas gyventi, reikėjo suktis.

Laikas ėjo,  mama gyveno Skapiškyje tai pas vienus tai pas kitus žmonės, o paskutinių metų būdama 80 metų prižiūrėjo vaikus. Kai ją ten palėsavo, priėmėm į bendrabutį į 11 m2 butelį. Gyvenome trise. Sūnelis buvo jau miręs. Mes važinėjome į Rygą pas dukrą. Kažkaip išvažiavome, buvo gegužės šventės, Mama nuėjo pas kaimynę ir prisivalgė silkių, atrodo, kad maistas jai buvo kenksmingas. Susirgo, įvyko kaip supratau vėliau, kasos uždegimas, operavo, nieko nerado ir užsiuvo, neatsigavo po narkozės.

Daugiau parašyta mano blog‘e. Pajutau kad aš vis dėl savo informacijos blokuojamas. Į „Tremtinį“ parašiau apie mano šeimos pėdsakus, iššinčiau rankraštį knygai „Tremties vaikai“ ir paaukojau 100 lt. Tačiau nesulaukiau jokio atsakymo. Supratau, kai parašiau, kad Jugis buvo įstojęs į Komunistų pariją. „Tremtinys“ atspausdino tik epilogą, bet išbraukė, kad Jurgis tapo komunistų. Ir neatspausdino nuotraukos su tėvui pastatytu paminklu. Nuo to laiko nebeįsirašau „Tremtinio“ kaip slepiančio tiesą. Po kurio laiko pajutau, kad esu blokuojamas, net Googlė panaikino mano  3- 4 puslapius žinių, straipsnius, ir nuotraukas, kuriu buvo tikrai daug. Kažkaip gavau laišką su mano nuotrauką išsiusta į Genocido centrą, kur buvo prašoma išvardinti žmonės buvusius tremtyje. Supratau, kad nuo Jurgio, nes jis yra parašęs knygą, kuria kaip jis pasakė, „bus išleista „po mirties“ tai yra laikoma stalčiuje. Manau, naudoja mano informaciją, nes fotografuoju nuo vaikystės ir  turiu daug katalogų.

Jugis buvo paimtas į kariuomenę į Leningrado karinį okrugą. Ten susirgo,atseit džiova, (ar ištikrųjų kariuomenei blogai maitino), buvo pasiustas 2 mėnesiams gydytis į „sanatorija“. Dirbo Šiauliuose neetatinių kontrolės inspektoriumi (pagrindas laikraštis „Lieninėtis“), padarė karjerą, buvo perkeltas į Vilnių suteikiant būtą, mašina ir sodą į pareigas partijos sekretoriumi į žurnalą „Mūsų sodai“ Pasistatę 2 aukštų namą sode iš medienos. Mama norėjo pagyventi pas brolį bet  tik ištvėrė 3 dienas, o mes galvojome pailsėsime, bet apsirikome.

Mes praktiškai nebendraujame nuo 1975 metų. Buvo proga susitaikyti, jei jis nuoširdžia būtų atsiprašęs, kad taip išėjo. Buvo proga, kai aš dalyvavau Vilniaus Tribunole pasmerkti Komunizmą. Per pertrauką pamačiau vestibiulyje ji prekiaujant knygomis. Pasibaigus darbui visi patraukėme į Katedrą, kur tą progą buvo aukojamos mišios. Pamačiau kad ir Jurgis su žmoną praėjo pro šali ir atsistojo už 3 metrų. Jei būtų atsisukęs ir palinkėjęs ramybės, manau būtume susitaikę. Tačiau taip neįvyko. Atrodo kad jis nenorėjo susitaikyti, nes manė, kad buvo teisus.

Supratu kad kažkas jam neleidžia:

Jums spręsti, kai žmogus nepadaro išpažinties būnant gyvas, o žada parašyti ir išleisti knyga po mirties apie gyvenimą prie sovietų:

1.    Jis nepakeitė pavardės, Jei partizanas  Augulis būtų jam tėvas

2.    Kai tėvas mirė, jam į darbovietė buvo duota apie tai telegrama,

3.    Siuntė motinai paštų 10 rub,

4.    Nevykdė jokios politinės veiklos,

5.    Priklauso raudonai Rašytoju sąjungai

6.Rašė apie partizanus, kaip apie banditus.

Permąstant praeitį 

aplinkybės privertė į mūsų gyvenimą pažvelgti  kitokiomis akimis. Stebint ukrainiečių kova su fašistų orda, kai atsiranda  nemažai kolaborantu ir išdavikų. Nieko naujo ir pas mus po karo buvo tas pats. Kolaboravo ir vežė žmonės į tremtį stribai (istrebiteliai) užverbuoti MGB, ateidavo neprašyti į namus ir tardydavo močiutes, juk jie turėjo šautuvus ir turėjo suteikta jiems  bolševikų komunistų teisę. Jie turėjo pagalbininkų, kurie organizavo, varė į kolūkius ir darbus, už kuri nieko nemokėjo. O dabar aiškina visi dirbome Lietuvai. Ir didysis darbininkas, etc. medžiotojas. Jie turėjo šautuvus ir visi dirbo Lietuvai. Dabar sako – toks buvo gyvenimas, taip reikėjo Ar tikrai taip reikėjo? O gal ir dabar daugiau tylėti negu sakyti tiesą, kadangi juk taip reikėjo?

Turėjau tikra brolį Augulį Napalį, kuris buvo vyresnis 7 metais, kuris pabėgo iš tremies ir dingo Ir nežinau  kur yra. Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje ieškojau pėdsakų. Pusbrolis, dirbantis kolūkyje brigadniku nurodė asmenį dirbanti „Mūsų soduose“  Jurgį Usinavičių, kuris ir buvo apsiskelbęs esantis "brolis", kuris parašė knyga "Išskrydusios bitės" Nustebau, kad apie mane daug žinoma. Kitas pusbrolis Petras paprašė mane liudyti „teismę“ kad patvirtinti tapatybę brolio. Kodėl tai padariau, nežinau,  jis pasakė jei atsisakysiu, suras ir kitą liudininką. Paliudijau, kad tai jis.  Tačiau jokios nutarties ar liudiimo negavau, o atrodo ir išvis ji yra. Todėl šiuo metų aplinkybės privertė ieškoti tiesos, kad  pasitikslinti pradėjau paieška ir parašiau prašymą  į Genocido centrą. Gavau atsakymą apie mano šeimos istoriją, tačiau apie brolį buvo nurodyta, kad likimas nežinomas. Ir nėra dokumento bei nutarties patvirtinančio liūdijimo faktą, kad tai mano brolis

O pradėjau ieškoti tiesos, gal kad praregėjau ir kad aplinkybės privertė sužinoti tiesą. Juk negalėjo tikras brolis rašyti knygoje apysakas apie partizanus, kaip apie banditus,  kuomet tėvas buvo po lagerio ištremtas be teisės grįžti į Lietuvą. Du kartus rašė prašymus ir jam buvo atsakyta. Labai nenorėta kad tėvas ar mano šeimą grįžtu į Lietuvą. O kas taip nenorėjo, tai ir aiškinuosi.

Po visų paieškų priėjau prie išvados, kad asmuo gyvenantis pavarde Jurgis Usinavičius nėra mano brolis ir atsisakau liudijimo apie ką tvirtinau. Nes kaip tokios nutarties ir nėra natūroje, matosi iš pažymos 

Pagal mano pteikta užklausa, gavau atskymo, pagal kuri negalima tvitinti, kad tai yra mano brolis. Pažiūrėkite, ten rašoma kad apie Augulį Napalį žinių nėra. Priminsiu jau rašiau, kas Skapiškyje per sujega partizanų jie man sake, kad mano brolis Napalis Augulis buvo suimtas. Todl pažymoje nurodytas faktas, kad apie ji žinių nerasta, tai yra likimas nežinomas. Patekiu pajėškos užklausos rezultatą

Kaip pagrįsti mano poelgį, ar man reikia nekreipti dėmesį  į tokius faktus:

1.    LPKTS neatspausdino rankraštį siustą knygai „Tremties vaikai.“

2.    Laikraštis „Tremtinys“ atspausdino tik iš pateikto teksto epilogą ir dar  cenzūravo. Yra nusiūsta 100 lt išleidimui knygos

3.    Laikraštis „Tremtinys“ neapsausino mano nuotraukos, pavaizduotos joje paminklo mano artimiems tėvui ir močiutei pastatyto jo sūnaus Alfonso Vytauto Augulio. Paminklas pastatytas Gyvenvietėje Tukačiovo, Jusvos raj, Permes (Molotovo) srityje 1982 metais, rugpjūčio mėnesį;

4.    Į laikraštį „Tremtinys“ nebuvo spausdinami mano straipsniai, ir užblokuotas elektroninis paštas ir į mano laišką, su nusiustomis nuotraukomis , nebuvo atsakyta; Norisi paklausti kieno įtaką vykdė „Tremtinio“ redakcija? Supratau kadangi rašinio epiloge, buvau paminėjęs , kad Jurgis Usinavičius buvo Lietuvos  Komunistų partijos narys.

5.    Mano šeima MGB ir KGB buvo nuolatos persekiojama. Tėvai nebuvai paleisti į Lietuvą. Dukra negalėjo įstoti į aukštąją mokyklą Lietuvoje. Ištekėjusi už latvio pastarasis nebuvo išlestas į jurą, kadangi žmoną buvo iš tremtinių šeimos. Jos vyras žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Dukra buvo persekiojama, negalėjo gyventi ir išvažiavo į Ameriką;

6.    Gintaras Alekna sukūrė vidėo yuotube „Išlikti ir papasakoti“ kuriame Jurgis Usinavičius pavaizduotas važiuojantis į tremtį, o ištikrųjų sėdintis kambaryje. Klastote, niekur jis tada nevažiavo, o daugiau važinėjo į kitas šalis, gal į Rusiją;

7.    Paprašiau Gintaro Aleknos, o seniau dar rašiau laišką kad panaikintu klastotę, tačiau iki šių metų dar nebuvo padaręs ir mano laišką neatsakė.

8.    Išsiunčia nemažai nuotraukų knygai apie Sausio 13 Romualdui Baltučiui, tačiau į laišką jis neatsakė ir nenurodė kur panaudojo. Todėl jei naudos savo knygoje turi nurodyti autorių.  Kitaip privali reikšti pretenzijas dėl autorystes. Visi šie nutylėjimai man kelia įtarimus.

9.    Buvau užblokuotas> mano e/adresas, laiškai nenueidavo į Genocido centrą ir „Tremtinio“ redakcija;

Google apie mane informacija gerokai išvalyta be mano nurodymo (buvo 3-4 puslpaiai), o ir facebook paskyra sunku surasti

 

Išvada: supratau kad ne tik aš, persekiojama buvo ir mano dukra, todėl tas asmuo arba organizacija yra labai įtakinga, ir jie niekur nedingo.  Persekiojami daugelis patriotu, trukdoma rašyti Fb, dažnai blokuojami. Dėl savęs aš įtariu Jurgį Usinavičių, norintis pasisavinti mano informaciją ir ar tiktai? Supratai kai nepažystamas asmuo atsiuntę man laišką su mano siūsta į Genocido centrą nuotrauką, prašant išvardinti nurodytus asmenys. Tai buvo asmuo ne iš Genocido centro. Jurgis Usinavičius yra parašęs knygą, kuria laiko stalčiuje ir bus išleista po mirties. (Pusbrolis taip sakė) Todėl manau kad bus iškraipyta visa tiesa apie save ir mano šeimą. Kol aš gyvas jis nedrįsta išleisti, arba bijo tiesos, kuria jis slepia. Kai kas gali b\pasakyti, kam to reikia rašyti, kad savo lizdą teršti. Ar tikrai tai lizdo teršimas, o gal apsivalymas> kas buvo kas, arba „KĄ JIE SU MUMIS PADARĖ“

Pasiaiškinkime, kad ateityje nepasikartotu

LAIŠKAI e/ PAŠTU

2012 metai

Laba diena, Romualdai! Siūnčiu dar keleta nuotrauku  iš ciklo Sausio 13. Gal pravers kur.

Pagarbiai Alfonsas

Sveiki,

Paskutiniu metų suaktivėjo penktosios kolonos aktivistai. Padietis Lietuvoje ryšium su prijejimų biudžeto darosi gresminga. Viskas panašu į 1991 metus. penktaja kolona rinksis prie Seimo ir žigios link Vyriausybės. Bus bandoma daryti perversmą, o gal net užinti pastatą. Todėl visi dori žmonės ir patriotai turi neleisti to kas atsityko 2009 metu sausio16d. Ar Lietuvos Sąjūdis nelieka nuošali, kad jokiu veiksmu nesigirdi. Lietuvos ryto prvokacijos ir kvetimai per Lietuvos nacionalinį radijas peržengia visas rybas. Siulau (kvieskit) Lietuvos patriotus nors surengti koki piketėlį prieš LRT komunistų rupora. reikia duoti atkirti tokiems veiksmams. Ar tylėsime ir lauksime kol prarasime Nepriklausomybė. Juk suintesivėjo informacinis karas internete. rusija tam meta didelius pinigus. Jų komentarai netrugdomai pilasi mūsų interneto portaluose, o dešiniuju yra blokojami. Aš nusiūsiu, kaip tai daroma . Kartais pradeda internetas strigti, bei išiungiamas, kartais ant komentarų puslapio atsiranda perspejimo ženklas toks križiukas (Alfa.lt) kartais visai išjungiamas puslapis, kartais bandoma atsiusti failą, kartais visai išjungia savo puslapį ir atidaro langa suprograma kurios aš neturiu (Sorry... paėješka). Portalas delfi kartais išvis neduoda komentuoti straipsnių. O šiukšlintojų komentarų perdaug, kurie žemina garbė ir orumą, ypač V. Landsbergio. ( pridedu eilė komentaru apie profesoriu) Bkokojami skambučiai į Lietuvos nacionalinį radia ypač, atrenkami tik savo. O mano duomenis išvėšinti, duodama suprasti,kad viskas apie mane žinomą. ypač suaktivėjo jų veikla Facebooke. Lrytas norėdamas sužinoti daugiau( šnipinėjimo įrankis LRT) vis nusiunčia komentuoti ir į facebook.

   Todėl tokiam iššukiui penktosios kolonos rekika duoti atkirti, 1990 metų buvo bandoma užimti AT, prišpastatyti mitinga palaikanti Vyriausybės darbą.

   Ar ilgai miegosime. Atėjo rimti išbandimai ir galimi praradimai dėl kuriu taip sunkiai dirbame. Prie to prisideda mūsų abejingumas iškovotai Laisvei. Ypač darosi gresminga padietis bus atėjus Putinui į valdžią.

Pagarbiai Lietuvos eilinis Alfonsas ( Lietuvos partizano sunus Žaibas) 

Visu pirma sveikinu Jus Gerb. prof. V Landsbegi su Vasario 16, linkiu kuo gerausios sveikatos. Norėčiu užduoti klausimą, kaip Jus vertinatė kūrimą vis naujų partijų, ir neaišku už kokios tai pinigus. Juk kad sukurti partiją reikia daug pinigu ir rėmėjų. Ar tokia praktika nekenkia Lietuvos saugumui, kai kuriamos partijos neiškios kilme\ės be programos ir ideologijos?Pagarbai Alfonsas (12,02,14d)

Tas kuris smerkia VL dėl to kad viskas blogai, kad skurdas. Tai te patys ponai nustumė VL , žemino, šmeižė, o dabar iš Jo lig ir reikalauja. O kodėl  nubalsavat už tuos kurie žadėjo šviesu rytoju. Pašaldė rusiškose chrušiovkose ir nubalsavo už didį vadą. kuris net kariuomenes nenorėjo. Buvo prieš Lietuvos Nepriklausomybę

Alfonsas

  Ar ir toliau gyvensime pagal esama padėtimi?

Apmulkina sovietine liaudis pirmuoju Prezidentu išrinko „didį patriotą“ A. M. Brazauską, kuris ikiNepriklausomybės neslėpė paniekos Trispalvei, nenorėjo atsiskirti nuo SSSR, kuris prieštaravo okupacinės kariuomenės išvedimui iš mūsų šalies. Su jo palaiminimu, išstūmusi iš atsakingų postų patriotus, buvusi nomenklatūra užvaldė visas valdininkijos struktūras, teisėsaugoje įtvirtino senus sovietinius kadrus. Tokia klaninė sistema buvoparanki tam , kad netrukdomai ir nebaudžiamai būtų galima apiplėšti valstybę ir išsidalinti turtą, uždirbtą per daugelį metų sunkiu darbu mūsų darbščiųjų

tautiečių.

 Viskas buvo daroma tarsi tam , kad atkeršyti lietuviams už laisvę. Visos negerovės ir pačių komunistų kaltės buvo ir stengiamasi primesti V. Landsbergiui, o pastaruoju metu – A. Kubiliui.Todėl netenka stebėtis, kad, atėjus į valdžią TS- LKD, Vyriausybė rado kelias ištuštintas ministerijas, 17 mlrd. valstybinių skolų, SODROS- 1 mlrd., daug neatliktų darbų, tame tarpe, nepradėtų remontuoti bei nebaigtų statyti objektų, už kuriuos gautos lėšos nežinia kaip ir kur buvo iššvaistytos.

 Dėka tokio palikimo turime oligarchinę rinką, tarnaujančią tam pačiam luomui ir skurdinančią eilinius piliečius; teisėsaugą, ginančią tik klanų ir Rusijos interesus; didžiąją žiniasklaidą, kuria nebetikime; gydytojus, besirūpinančius ne tiek pacientų sveikata, kiek verslo reikalais. Tačiau skaudžiausia paveldėta dar iš sovietmečio problema –korupcija, kuri taip įsismarkavo, kad įsuko netgi aukščiausius teisėsaugos pareigūnus, nekalbant apie seimūnus.

 Tačiau patys skausmingiausi yra komunistinės ideologijos paveldo padariniai. Atmetus Amžinąsias tiesas, jau nebesugebama atskirti blogio nuo gėrio, melo nuo tiesos. Apie tai iškalbingai byloja vis dažnėjančios patyčios, nesustabdomos vagystės, smurtavimas, žmogžudystės. Nejaugi nematome ir negirdime, kaip kairieji seimūnai, vos ne kasdien puola kaip kokį piktadarį sąžiningai ir kompetentingai dirbantį Premjerą, nebežinodami, kokiais tik būdais išsityčioti ir apkaltinti jį.

 Nejaugi ir toliau taikstysimės su blogiu, kuris yra visų mūsų nelaimių priežastis? Nejaugi ir toliau leisimės kvailinami apsimetusių patriotais, prisidengusių netgi dievobaimingumu? Būkim išmintinga, išmananti, verta mūsų didvyrių aukų, žuvusių vardan laisvės, tauta. Jeigu norime būti laimingi, neturime laukti, kad kažkas mus padarys laimingus. To turime siekti patys, klausydami savo išmintingų vadų, kurie sausio 13-ąją buvo su tauta, ir kurie sugebėjo išvesti iš Lietuvos {kas buvo neįtikėtina komunistams ir nepageidaujama }svetimos šalies kariuomenę. Ir, kas

svarbiausia, neturime teisės žaisti su Lietuvos likimu. Privalome užkirsti blogiui, nuo kuruo vis labjau kenčiame, bet vis daugiau prarandame. Tik, stabdydami negeroves ir vieningai kovodami su jomis, galėsime atsiskleisti gėriui ir galvoti apie šviesesnį gyvenimą.

                                                 Ar tesėsime partizanų deklaraciją?

Artėja nepaprastai brangi ir reikšminga Lietuvai Vasario 16-oji. Tą 1918 metų dieną buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, padėti mūsų šalies valstybingumo pamatai, ant kurių mūsų tauta ėmė kurti gražų ekonominį, kultūrinį tikėjimu paremtą gyvenimą. Tačiau jį trikdė priverstinės nepriklausomybės kovos su puldinėjusiaismūsų šalį bolševikais, bermontininkais, lenkais.

Praėjus 20 metų mūsų Tėvynę okupavo vokiečiai, po jų - sovietai. Sovietinė okupacija, trukusi 50 metų, sunaikino mūsų tautos žiedą- inteligentiją, darbščiausiusLietuvos žmonės pasmerkė katorginiam darbui ir mirčiai nuo šalčio ir bado. Tačiau vasario 16- oji švietė vilties žvaigžde netgi žinojusiems apie savo galimą žūtį partizanams, kurie pasipriešino klastingiems mūsų krašto užgrobėjams.

Netgi toli nuo Tėvynės įdarbintiems mirtį nešančiose molibdeno kasyklose, ledo pragare bei „Velnio saloje“ politiniams kaliniams. Fiziškai išsekinti, nualinti jie pačių patikimiausių draugų būrelyje minėdami šią datą, giedojo Lietuvos himną, meldėsi ir tikėjo, kad ankščiau ar vėliau Lietuva bus laisva.

Apie tai labai iškalbingai byloja 1949 metų vasario 16- ąją Radviliškio rajone, Mėnaičių kaime Lietuvos partizanų apygardų vadų pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, įtvirtinanti valstybės santvarką okupacijos sąlygomis ir nubrėžianti demokratinės Nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires.

Ši Deklaracija apibūdino būsimą Lietuvą kaip demokratinę, laisvą nuo okupacijos dėmių ir jos tarnų. Ir kaipsocialiai teisingą.

Vienas iš šios Laisvės kovų archyvo dokumentų – Pirmosios Deklaracijos punktų skelbia, kad Lietuvos komunistų partija yra nusikalstama ir priešiška lietuvių tautai: Lietuvos komunistų partija negali būti pripažinta teisine partija, nes jos siekiai ne demokratiniai, bet diktatūriniai ir ji, klausydama lietuvių tautai svetimos Sovietų sąjungos komunistų partijos ir vyriausybės, prisidėjo prie lietuvių nepriklausomybės atėmimo ir tapo dešimčių tūkstančių geriausių Lietuvos sūnų nužudymo bei ištrėmimo kaltininke.

Aštuonių Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas visomis išgalėmis remia Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangas atkurti sutrukdytą Lietuvos Nepriklausomybę. Lietuvos partizanų vadai, paskelbdami šią Deklaraciją, kreipiasi į Lietuvių tautą ir ragina toliau dar uoliau remti partizanų pastangas kuo greičiau atstatyti Lietuvos Nepriklausomybę.

Tai, kad šis dokumentas 1999 metais buvo oficialiai įteisintas Lietuvos Respublikos įstatymu, rodo valstybingumo tradicijų tęstinumą: Lietuvos valstybė aukščiausiu lygiu pripažino pokario rezistencijos vadovybę kaip teisėtą okupuoto krašto valdžią.

Ilgas skausmingas, erškėčiuotas buvo mūsų tautos kelias į laisvę. Tačiau partizanų didvyriškos kovos ir politinių kalinių bei tremtinių kančios ir mirtys nenuėjo veltui. Tauta sugebėjo išsaugoti laisvės dvasią, tikėjimą laisve ir ateiti į KOVO 11, kad paskelbtų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, ir kad galėtų laisvai irnevaržomai švęsti Vasario 16- ąją .

Tačiau visi pastebėjome, kad, išsikovoję nepriklausomybę, tik formaliai įvykdėme partizanų 1949 metų Deklaracijos reikalavimus, bet nevykdome joje iškeltų uždavinių. Daugelis politikų jos nėra skaitę, o anuometinis Prezidentas netgi atsisakė pasirašyti Deklaraciją įtvirtinantį įstatymą. Tuo tarpu, visi ligi vienoturime įsisąmoninti Deklaracijos esmę ir vykdyti partizanų priesakus.

Juk jų Deklaracija – tai savotiškas politinis partizanų krauju apšlakstytas testamentas, surašytas vardan mūsų, mūsų vaikų ir anūkų ateities. Privalome įkūnyti iki galo partizanų mintis ir svajones.

                                

                               Gyvenkime viltimi ir dirbkime.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos skyriai gavo Algimanto Lelešiaus Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus laišką „Su šv. Velykom“ dėl Garliavos įvykių. Su kai kurias teiginiais nenorėtume sutikti. Laiške konstatuojama, „kad dabar šiuo atveju tauta ir Seimas, Vyriausybė yra skirtingose barikadų pusėse, ne taip, kaip tada 1991metų Sausio 13-ąją...Seimas išdavikiškai atsisakė paremti garliaviškius tuo gėdingai pademonstruodamas savo lojalumą pedofilų klanui....“

Suprantama, kad Seimo Pirmininkė I. Degutienė galėjo inicijuoti gražinimą teismams prisiekusiųjų tarėjų instituciją. Tačiau ji net nemėgino to daryti. Deja, nors Prezidentės prerogatyva yra kontroliuoti teismų darbą, ji nepadarė nieko, kad užbėgti būsimam konfliktui Garliavoje? Jūs sakote, kad Venskienę nuo atleidimo iš teisėjos pareigų gina Prezidentė. Tai kodėl Prezidentė taip ilgai leido tyčiotis teismams iš tos pačios Venskienės ir nelaimingo vaiko?

Ar nebuvo galima to išvengti ir nesuteikti šanso Stankūnaitei pasipelnyti iš mūsų mokesčių pinigų? Teismų sistema Lietuvoje yra degradavusi, korumpuota, paveldėjusi sovietinį mąstymą, nesugebanti spręsti net eilinių bylų, nekalbant jau apie rezonansinės, kurios vilkinamos metų metais. Tai kur Prezidentės nuopelnas? Vyriausybę nedera kaltinti priešprieša Tautai.

Šioje koalicinėje Vyriausybėje, sudarytoje iš Tėvynės Sąjungos ir Krikščionių demokratų partijų, ir iš liberalų, kurių dauguma užima ministrų postus, nėra lengva dirbti ir susitarti dėl vieningos nuomonės ( Dėl vidaus reikalų ministro Palaičio atleidimo, dėl VR naujo ministro paskyrimo, FNNT vadovų grąžinimo į darbą – kur viską nulėmė liberalai ir Prezidentė). Juo labjau, kad į vidaus reikalus kišasi ir reguliuoja pati Prezidentė.

Užuot vykusi į Lenkiją aptarti energetikos saugumo klausimus, siekti gerinti Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių. Labai svarbu išsiaiškinti, kas yra kas ir kokius vadus turime remti. Reikia paremti A. Kubilių, ant kurio pečių užgriuvo didžiuliai darbai dėl energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos ir dėl statybosatominės elektrines, dėl jungčių su Lenkija ir Švedija.

Be to, jam ir jo komandai tenka didžiulė atsakomybė - išlaikyti veiksmingą finansinę sistemą, kad būtų laiku išmokėtos pensijos ir atlyginimai darbuotojams, kad išvengti bankų sistemos griūties. Štai todėl nereikia suplakti į viena krūvą visko, o atsižvelgti į atskirų valdžios institucijų darbą. O prieš rinkimus gyvenkime viltimi, nes Velykos – Prisikėlimas - skelbia didžiąją Viltį. Todėl būkime optimistai, nes tik pesimistai paprastai pralaimi. O laimi tie, kurie daug ir nuoširdžiai dirba.

Kas sukūrė Garliavos monstrą? Kodėl taip suklestėjo korupcija,

būtent valdant dešiniosioms partijoms? Ar valdant kairiesiems viskasbuvo gerai? Ar tais17 jų valdymo metais nebuvo einama prie to? Kodėl gi p. AMB pasišaipė: „Na, na , tegu padirba, pažiūrėsim“. Viena buvo aišku, kad opozicija nesiruošė dirbti konstruktyviai. Nors būtent ji prisidėjo prie krizes suklestėjimo, stengėsi visais įmanomais būdais trukdyti naujosios vyriausybės darbą, pasitelkdama visas žiniasklaidos priemones, netgi teisėsaugą pasinaudodama neleistinais civilizuotame pasaulyje metodais.

Todėl visi neatlikti darbai ir buvo užkrauti dabartinei vyriausybei. Nežiūrint paliktų milžinišku skolų ir neatliktų, primestų jai darbų ši koalicija, vadovaujama Premjero, sėkmingai susitvarkė su finansais, užbėgo už akių bankų sistemos griūčiai. Tokiomis nepalankiomis ekonominėmis, psichologinėmis, politinėmis sąlygomis ji sugebėjo įveikti krizę ir tapti pirmaujančia pagal ekonomikos augimą ES šalių tarpe.

Opozicijai sėkmingiausiai griauti vyriausybės darbą sekėsi per teisėsaugą. Teisėjų valstybė mūsų valstybėje atsiskleidė visa savo esybe: sveiko proto logikos nepaisymu, visišku teisingumo ignoravimu, pamatinių vertybių griovimu. Pakanka paminėti V. Pociūno žūties tyrimo aplinkybės, „Snoro“ banko slaptosios informacijos nutekinimą, apkaltinant niekuo dėtus ištikimus Lietuvai FNNT vadovus Giržadą ir Gailių, pasinaudojant parodymais poligrafo, kuris taikomas

Vakaruose kaip pagalbinė priemonė kriminaliniams nusikaltėliams. Vilkinimas tokių bylu, kaip Uspaskich dėl nesumokėtų valstybei mokesčių, V. Pociūno žūties ir daugelio kitų, kurios tęsiasi metu metai byloja apie tai, kad mūsų teismai arba neįgalus, arba neturi noro tirti šias bylas.

Viena iš tokių bylu yra taip vadinama pedofilijos byla, kuri jau tęsiasi 3 metus, Per tą laika žuvo keletas žmonių. Panašu, kad šios bylos scenarijus sufabrikuotas ir gudriai surašytas penktosios kolonos būstinėje,lygiai, kaip kadaise Pakso prezidentavimo scenarijus. Bandoma įpiršti visuomenei, neturinčiai jokio loginiopagrindo, perdėm melagingą versiją: esą nieko nebuvo, mergaitė primokyta kalbėti netiesą; išdresiruota.

Ir tai buvo daroma sąmoningai siekiant supriešinti visuomenę, suskaldyti ją , atimti pasitikėjimą savo valstybė. To ir siekiama. Kad žmonės, nerasdami teisingumo savo šalyje, paliktų Lietuvą. Negalima neprisimintididžiojo kaimyno vado pageidavimo - „Lietuva be lietuvių“. Suskaldyta, alkoholiu bei kvaišalais nuodijama irį ištvirkavimą stumiama mūsų tauta nyksta, paranda atsparumą, norą priešintis blogiui, tampa apolitiška,apatiška. Nemato, kad ta partija, kuri yra puolama, nes dirba Lietuvai, yra TS LKD.

Tačiau mes, krikščionių tauta, turime suvokti, kieno pusėje yra tiesa ir ginti tiesą ir tuos, kurie kovoja prieš korupciją ir kt. negeroves. Turime gyventi viltimi. Vardan

Lietuvos privalome suremti pečius, kad išsaugotume krikščioniškas vertybės ir teisingumą, nes tik ant jų pastatyti valstybės pamatai gali būti tvirti.

 

            Ar sugebėsime išsaugoti nepriklausomybę?

A.Matulevičius prisistato ir dalyvauja kaip vienas iš pagrindinių dalyvių mitingų, organizuotų pilietines visuomenės iniciatyvinės grupės šalia Kuolio, Oželytės, Genzelio, Ozolo, ir Kernagio. Žmonės, matydami pakviestus dalyvauti ar netgi pasisakyti  mitinguose  tokius nusipelniusius Lietuvai dvasininkus patriotus kaip Nijolė Sadūnaitė, monsinjoras A Svarinskas, .kunigas A. Keina, gali imti galvoti, kad tai visi gero ir tik gero linkintys Lietuvai piliečiai. Tačiau labai keista, kad kai kurie  iš pasisakiusiųjų visuomeninio judėjimo dalyvių{ ne svečių } kritikavo valdžią . Tik, deja, neįvardino konkrečios valdžios, kuriai taikoma kritika. Tačiau žinant kokios milžiniškos problemos užgulė VYRIAUSYBĘ, T. Y. VYKDOMĄJĄ VALDŽIĄ, žinant, kaip yra   užsiėmęs Premjeras, būtų tiesiog nežmoniška ir neteisinga reikšti priekaištus Vyriausybei, vadovaujamai A Kubiliaus. Visai kita  - Seimas - t. y. įstatymus leidžianti valdžia. Kodėl  ligi šiol nesugebėta išleisti įstatymų,  apsaugančių žmogų ir jo teises? Kodėl beveik nepriekaištauta Prezidentei, kuri atsakinga ne tik už teismų vadovų skyrimą, bet ir už jų darbo kokybę? Juk, akivaizdu, visuomenė supriešinta tik dėl nepatenkinamo darbo teisėsaugos, kuri nesugeba užtikrinti vaiko saugumo. Ir ne tik vaiko: neišaiškintos Kedžio, Stankūnaitės sesers, Furmanavičiaus mirčių priežastys. O KODĖL MŪSŲ ŽINIASKLAIDA NUTYLI APIE DORO ŽURNALISTO Žičkaus nužudymą? Kodėl taip susidorota su D. Kreiviu, FNTT VADOVAIS? Kodėl nesirūpinama rezonansinių bylomis? Kodėl  nepareikalauta iš teisėsaugos užbaigti šias bylas? Kodėl A.Matulevičius ir Oželytė  abejingi  persekiojamai teisėsaugos klaipėdietei Eglei Kusaitei, kaltinamai terorizmu, prašiusiai pradėti tyrimą dėl jos atžvilgiu panaudoto fizinio ir psichologinio smurto, kai suėmus ją, jį buvo mušama ir spardoma? Neseniai ši tiek iškentėjusi mergina  nuteista už SMS žinutės išsiuntimą generalines prokuratūros prokurorui Justui Lauciui. Tik ši skaudi istorija kažkodėl nesureikšminama taip , kaip Kedytės. Kodėl ji palikta be dėmesio? Ar ji ne mūsų pilietė?

     Labai keista, kad tokie aktyvūs veikėjai, kaip A. Matulevičius ir jo parankiniai, kai buvo kurpiamas LEO LT, kai nesąžiningi pareigūnai slėpė net nuo parlamentarų [ nekalbant jau apie visuomenę ], kuriems nebuvo galima net susipažinti su sutarties originalais. Dėl tokių nutylėjimų sandorio LEO LT atžvilgiu mūsų šalies biudžetas prarado 8 mlrd. lt.. LEO LT savininkų ir daugybės jų šalininkų  rankose buvo didžiuliai pinigai, už  kuriuos  buvo galima prikurti įvairių judėjimų, užsakyti, daug klaidinančių publikacijų spaudoje ir laidų  radijuje. Kas pažymėtina, kritikavusių LEO LT tarpe atsirado ir tokių, kurie perbėgo į kitą barikadų pusę. Kai kurie iš jų vėliau aiškino, kad LEO LT nereikia naikinti, o tik tobulinti. Tačiau jeigu jis  nuo pradžios iki  galo  buvo ydingas, tai jį privalu buvo sunaikinti. Tą puikiai suprato Premjeras Kubilius bei jo bendraminčiai, ir jų pastangų dėka šis žalingas valstybei darinys buvo likviduotas.

      Tik keisčiausia, kad  skaidrus naujos AE projektas pagal kurį numatoma įdiegti  tobuliausias ir pažangiausias technologijas ir  kurio investuotojai itin patikimos  japonų ir amerikiečių bendrovės, yra puolamas tu jėgų, kurios priešinasi Lietuvos energetinei nepriklausomybei. Gi energetinė priklausomybė nuo Rusijos mus gali nuvesti į aklavietę, o iš jos  ir į Rusijos glėbį. Juo labjau, kad socdemų „ Gazpromui“  parduotoms „Lietuvos dujoms“ buvo suteiktos monopolio teisės, dėl ko jos savavališkai, be niekieno  apribojimų ir įsikišimo  gali kelti kainas už dujas. O tai  sąlygoja  šildymo kainas. Nejaugi norime būti priklausomi nuo Rusijos malonės? NEJAUGI privalome atiduoti visas uždirbtas sunkiu darbu pajamas už šildymą? Argi taip trokštame prarasti tai, į ką ėjome 50 metų?

       

        Sveiki, LPKT skyriai gavo A. Patacko laišką tremtiniams: "Klausykite tik savo širdies balso". Buvau Ariogaloje ir puikiai susipažinau su tam tvyrančia šilta ir malonia aplinka. Ten mes buvome susitikę ir puikiai bendravome su atvykusiais Seimo nariais. O jei kam nepatiko, tai jo reikalas ir viešai to nereikėjo skelbti. Todėl aš siūlau nedidelį komentarą, kuri būtų gerai atspausdinti mūsų laikraštyje.

Pagarbiai Alfonsas

                                            

                         Tremtinio atsakymas Ponui Patackui

Kaip gera buvo Ariogaloje, jaukiame Dubysos upės slėnyje, pajusti sąlytį su gamta ir pajausti

bendraminčių, buvusių partizanų, likimo draugų - tremtinių ir politkalinių gražiame rate tą pakilią

Tėvynės meilės ir bendrumo dvasią.

Tremtiniai visada jautė ir tebejaučia didžiulę pagarbą narsiausiems Lietuvos kovotojams - politiniams

kaliniams, tremtiniams, disidentams - tokiems, kaip N. Sadūnaitė, R.Grigas, A. Svarinskas, A.

Patackas, A. Endriukaitis ir kt.. { Lietuvos laisvės lyderis V. Landsbergis, kuriam dėkinga visa laisvę

mylinti Lietuva, deja, negalėjo atvykti į sąskrydį dėl objektyvių priežasčių}. Būtent jie visada buvo

pirmosiose kovotojų gretose pasisakydami už tiesą ir teisingumą. Nė kiek netenka stebėtis, kad būtent

jie neliko abejingi įvykiams Klonio gatvėje. Ir kas, jei ne profesorius V. Landsbergis, ištisą dešimtmetį

kėlė teisingumo stokos teismuose klausimą. Kas, jei ne jis, su nerimu kėlė ir kėlė klausimą: “Kur

antroji mergaitė?

Tačiau teisėsauga liko kurčia jo žodžiams. Kaip pastebėta, Tėvynės sąjungą

{konservatorius}mėginama priešpastatyti teisingumui, tarsi teisingumą turėtų vykdyti Premjeras { Juk

teisingumą šalyje per teismų kontrolę turi užtikrinti Lietuvos Prezidentė}. Ar ne tą patį rytą, kai Seime

Premjeras A. Kubilius privalėjo kartu su energetikos ministru A. Sekmoku pristatyti itin svarbų

Lietuvai VAE projektą, buvo vykdoma vaiko poėmio iš Venskienės namų operacija? Net nepranešus

Premjerui. O Seimo Pirmininkė, ar buvo perspėta? Argi ne keistas sutapimas, kad Prezidentė tuomet

buvo išvykusi? Analogiškas atvejis, kai Premjerui išvykus į Tokiją, buvo atleisti FNTT vadovai, už

kuriuos Premjeras stojo mūru. Netgi į A. Kubiliaus prašymą palaukti jo sugrįžtant nebuvo atsižvelgta,

lygiai kaip nebuvo atsižvelgta į jo teikiamą Vidaus reikalų ministro kandidatą. vietoje Palaičio. Kaip

žinia, Prezidentė pakeitė jį liberalų kandidatu – A. Melianu.

Ponas Patackai, be reikalo pasigendate “blogiečių“ sąrašo. Tokio ir nebuvo. Ir be jokio reikalo

graužiatės, kad į taip Jūsų pavadintą sąrašą {o iš tikrųjų – į naujai susikūrusių ir dar skubotai

besikuriančių } nepateko svetimtaučio verslininko partija .Kaip čia dar nepasigedote socialdemokratų?

Derėtų atkreipti dėmesį, kad nei persidažiusi komunistų - socialdemokratų, nei Pakso, nei „darbiečių

„- nėra naujos. Rinkėjai su jomis seniai pažįstami, todėl pristatinėti ar apibūdinti kaip naujas nebuvo

reikalo.

Priekaištaujate Vilijai Aleknaitei – Abramikienei už dalyvavimą sąskrydyje. Nejaugi bendraminčiams

yra draudžiama bendrauti ir būti kartu? Tai, Jūsų nuomone, turime atsiriboti vieni nuo kitų ir atsitverti

Kinijos tvora? Man regis, jog Jūs imatės ne tos veikla, kuri vienija ir jungia tautą.

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/nuomones/algirdas-patackas-tremtiniai-klausykite-tik-savo-

sazines-balso-18-240049#.UCKg5bAw4_I.facebook

       Energetika

Kokią situaciją radome energetikoje?

Milijardus kainuojanti energetinė priklausomybė, neskaidriai sukurtas „LEO LT“, paminti vartotojų

interesai.

Pradėję dirbti, iš socialdemokratų „paveldėjome“ tokią padėtį, kai Lietuvos energetinė priklausomybė

pasiekė itin pavojingą mastą. Mūsų šalis yra visiškai priklausoma nuo gamtinių dujų tiekimo iš vienintelio

šaltinio – Rusijos koncerno „Gazprom“.

Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuva tapo priklausoma ir elektros sektoriuje - apie 60 proc. šaliai

reikalingos elektros energijos šiuo metų importuojama, daugiausia iš Rytų kaimynų, vis dar esame integruoti į

buvusios SSRS elektros energetikos sistemą. Bendras priklausomybės indeksas pasiekė 80 proc.. Baltijos

šalys ES energetikos sistemoje liko lyg sala be elektros tinklų ir dujų vamzdynų jungčių su Vakarų Europa.

Tokia priklausomybė kelia didžiulę grėsmę. Pirmiausia dėl to, kad dujų tiekimas dėl kokių nors priežasčių

gali nutrūkti arba būti apribotas. Kita grėsmė – ūkį smukdanti itin aukšta dujų kaina. Vartotojai priversti

mokėti tiek, kiek pareikalauja monopolistas. Dabar Lietuva moka trečdaliu daugiau nei tos Europos šalys,

kurios turi alternatyvius dujų tiekimo kanalus, pirmiausia, suskystintų dujų terminalus.

Tokia priklausomybė Lietuvai kasmet kainuoja 3-4 mlrd. lt, kuriais remiame Rusijos ekonomiką.

Prie socialdemokratų energetika buvo tapusi valstybe valstybėje, veikianti pagal savo sukurtus principus,

schemas bei daranti didelę įtaką politikai. Šiame sektoriuje buvo įsigalėjęs uždarumas, trūko skaidrumo,

visiškai nebuvo paisoma vartotojų interesų. Įsigalėjus dujininkų interesams šilumos ūkyje, labai sunkiai

stūmėsi į priekį vietinio kuro katilinių statyba. Dėl ko kone visa šiluma Lietuvoje vis dar gaminama dujinėse

jėgainėse. Pabrangus dujoms, gyventojai moka nepagrįstai dideles sąskaitas už šildymą.

Ką padarėme?

2009 metais įkūrus Energetikos ministeriją, padėtis ėmė keistis iš esmės. Abstraktus energetinės

nepriklausomybės siekis tapo konkrečiais projektais, kurių įgyvendinimas ne tik pajudėjo iš mirties taško, bet

ir ėmė duoti vaisių.

Priėmėme sprendimą atsisakyti ES teisės aktų reikalavimų neatitinkančios ir visuomenės pasitikėjimą

praradusios akcinės bendrovės LEO LT modelio. Bendrovė LEO LT buvo LIKVIDUOTA, valstybės

nuosavybėn sugražinta ankstesnės valdžios privatizuota akcinė bendrovė „VST“. Tam nebuvo panaudoti

valstybės biudžeto pinigai. Parengėme Lietuvos energetinės sistemos nepriklausomybės strategiją, kurią

įgyvendinus iki 2020 metų Lietuva turės alternatyvius apsirūpinimo elektros energijos ištekliais būdus,

pakankamus ir efektyvius energijos gamybos pajėgumus, skaidriai veikiančią rinką ir konkurencingas kainas

vartotojams. 3 - 4 mlrd. litų, išleidžiami importuojamiems energijos ištekliams pirkti, liks Lietuvoje ir

stiprins mūsų valstybės ekonomiką ir konkurencingumą. Investicijos energetikos sektoriuje sukurs 5-6

tūkstančius naujų darbo vietų, skatins statybų ir paslaugų verslo plėtrą. Kasmetes namų ūkio išlaidos

šildymui sumažės apie 500 litų.

Pradėti sparčiai įgyvendinti visi Lietuvos energetinei nepriklausomybei

pasiekti svarbiausi strateginiai projektai.

Suradome strateginį investuotoją į Visagino atominę elektrinę. Sėkmingai ir sparčiai

pabaigėme visus Visagino AE projekto parengiamuosius darbus. Speciali Lietuvoje dirbusi TATENA misija

pateikė išvadą, kad atliktas Visagino statybos aikštelių įvertinimas atitinka TATENA reikalavimus ir

rekomendacijas, vertinimų apimtis yra pakankama, o potencialios statybos aikštelės yra tinkamos naujos

branduolinės jėgainės statybai. Projektas yra visiškai parengtas ir pripažintas tiek regioninių partnerių, tiek ir

Europos Komisijos. Suradome ir konkurso būdu atrinkome strateginį, su Rusija nesusijusį, rimtą ir patikimą

Visagino AE statyti, pasiryžusį strateginį investuotoją – garsią japonų ir amerikiečių kompaniją „Hitachi

Ltd“. Šiuo metu Visagino AE projektas yra vienas ir iš labiausiai pažengusių naujų atominių elektrinių

projektų Europoje. Reaktorius yra trečiosios kartos, dirbantis verdančio vandens aušinimo principu, kai

nutrūkus priverstinam aušinimui, įsijungia savaiminis. Tokiu būdu užtikrinamas maksimalus saugumas.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Sprinter tyrimai“ atlikta Lietuvos gyventojų apklausa

parodė, kad daugiau kaip 70 proc. Lietuvos gyventojų palankiai vertina, jog naujosios Visagino AE projektas

yra regioninis ir jame dalyvauja kaimyninės šalys - Estija bei Latvija.

      Šis projektas atneš didžiausias užsienio investicijas Lietuvos istorijoje ir neabejotinai taps valstybės ekonomikos šerdimi.

Projektas sukurs apie 6 tūkstančius naujų darbo vietų, kas bus naudinga visai su statybomis susijusiai paslaugų industrijai

ir, be abejo, regionui. Projektas padidins bendrą vidaus produktą 30, o gal ir daugiau milijardų litų. Vietinis, o ypač statybų

verslas galėtų pretenduoti į 5 mlrd.lt vertės darbus. Projekto įgyvendinimo rezultate bus surinkta 5 – 6 mlrd. litų į Lietuvos

biudžetą. Dar daugiau – Lietuva sutaupys beveik 2 mlrd. litų per metus, kuriuos šiuo metu išleidžiame elektros energijos

importui iš užsienio rinkų. Reikėtų žinoti, kad Vokietija jau išjungtas AE vėl įjungė. Nes elektros energijos kaina

buvo pasiekusi 10 lt. už viena kwh. Tokiu būdu mūsų elektros energija bus konkurencinga ir Lietuvos biudžetas

turės pelno. Paskaičiuota, kad kaina vienos kwh bus 15 -18 cnt.. Nusistačiusieji prieš Visagino AE statybą yra

mūsų nedraugai, siekiantis, kad šalia mūsų sienų iškiltų dvi Rusijos AE su Čėrnobylio reaktoriais. Jeigu statysime

mes, tai rusai nebestatys, nes elektros energijos jie neturės kur dėti. Juolab, kad ji gali smarkiai atpigti. Gi

Lietuvos nepriklausomybės priešininkai įkūrę taip vadinamą „Žaliųjų politikos institutą“, kuriuo „prezidentas“ L.

Balsys, buvęs D.Grybauskaitės patarėjas, ėmėsi griaunamojo darbo. Gaunantiems mažas pensijas ir atlyginimus

patarėjas nesurado tiek pinigų, kiek minėtam institutui įkurti bei jo plačiai veiklai vystyti. Paklaustas, kas

investuoja jo institutą, jis nieko negalėjo pasakyti. Juk ne Vyriausybė, kuri siekia energetinės nepriklausomybės

nuo Rusijos ir stengiasi mus išvaduoti nuo Gazpromo monopolio‚ finansuoja jo užmojus. Iš kur atsirado pinigų

referendumui prieš atominę elektrinę? Kodėl jie neorganizavo referendumo, kada buvo kuriamas aferistinis

monopolistų darinys LEO LT. Pasakos, kad galima AE pakeisti vien atsiniaujančiais ištekliais yra iš piršto

laužtos, nes jokiais būdais negalima užtikrinti momentinės galios, kadangi visos jos yra trumpalaikės laike.

Pabaigoje reikėtų pasvarstyti apie finansinį Visagino AE projekto aspektą. Minimi 17 milijardų litų trims Baltijos

šalims per kokius 7–8 metus, kol vyks Visagino AE statybos, tikrai neturėtų būti per didelė finansinė našta.

Palyginimui reikia paminėti, kad Lietuva Rusijai už energetinius išteklius sumoka apie 8 milijardus litų kasmet!“ 

Skaidome rusiškų dujų monopolį . Vyriausybės iniciatyva Seimas, nepaisydamas rusų dujų

monopolininko „Gazprom“ spaudimo, priėmė Gamtinių dujų įstatymo pataisas, kuriomis dujų perdavimas bus

atskirtas nuo dujų gavybos ir tiekimo. Šis įstatymas, įgyvendinantis ES teisę, yra labai svarbus žingsnis siekiant

energetinės nepriklausomybės, nes atskyrus šias veiklas sumažės Lietuvos priklausomybė nuo vieno tiekėjo,

suskaidžius dujų ūkio monopoliją atsivers kelias konkurencijai dujų rinkoje, bus užtikrinti alternatyvūs tiekėjai.

Tuo tikslu sparčiai vykdome Suskystintų dujų terminalo statybos Klaipėdoje darbus. Vyriausybė įpareigojo

bendrovę AB „Klaipėdos nafta“ rengti suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, nustatėme tinkamiausią

terminalo statybos vietą, pasirinkome technologiją bei Vyriausybės nutarimu terminalo projektą pripažinome

valstybei svarbiu ekonominiu projektu. “Klaipėdos nafta“ jau paskelbė tarptautinį konkursą suskystintų dujų

terminalo plaukiojančiosios saugyklos su dujinimo įrenginiu pirkimui. Suskystintų dujų terminalas bus pastatytas

Klaipėdos uoste iki 2014 m. Pagal prognozes tai leis sumažinti įsigyjamą dujų kainą 30 proc.

Pasiektas proveržis tiesiant elektros jungtį su Švedija „NordBalt“. Po nesėkmingų ankstesnės

socialdemokratų Vyriausybės bandymų susitarti iš kur turėtų būti tiesiama jungtis į Švediją ( iš Lietuvos ar

Latvijos) mūsų vyriausybei pavyko sėkmingai pravesti derybas ir sutarti su Švediją ir Latvija, kad elektros jungtis

į Švediją („NordBalt“) bus tiesiama iš Klaipėdos.

Pasekėme, kad ES šiam projektui skirtų negrąžinamą finansinę paramą - 175 mln. eurų. Parinkome

maršrutą kabelio tiesimui Lietuvos pusėje, sutarėme dėl jungties projekto įgyvendinimo bei maršruto iš Švedijos į

Lietuvą, baigėme jūros dugno tyrimą ir jau pradėjome „NordBalt“ jungties kabėlio gamybą. „NordBalt“ jungtis

bus baigta statyti ir įjungta eksploatacijai 2015 metais.

Sėkmingai vykdome elektros jungties su Lenkija tiesimo parengiamuosius darbus.

Atlikome ir patvirtinome Strateginio pasėkmių ir poveikio aplinkai vertinimo ataskaitas, patvirtintas specialusis

planas, baigta srovės keitiklio techninių galimybių studija. Pavyko užtikrinti planavimo darbų finansavimą ES

fondų, pradėtos mokėti pirmosios kompensacijos pagal servituto sutartis sklypų savininkams Alytaus ir Lazdijų

rajonuose. LitPol Link jungties eksploatacija bus pradėta 2015 metų gruodžio mėnesį. Lietuvos elektros

energetikos sistemos pasiruošimas dirbti sinchroniškai kontinentinės Europos tinkle.

Paspartinome atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą. Vėjo elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų,

suminė galia išaugo daugiau nei dvigubai, 2010 metais biomasės ir biodujų elektrinėse pagaminta 147 mln. Kwh

elektros energijos, arba 45 proc. daugiau nei 2009 m., Lietuvos hidroelektrinėse buvo pagaminta beveik trečdaliu

(27 proc.) daugiau elektros energijos nei 2009 metais.

Nuo 2010 metų Lietuvoje pradėjo veikti pirmoji Baltijos šalyse elektros birža. Tai leido išvengti elektros

kainų šoko – po Ignalinos AE uždarymo 2009 m. pabaigoje buvo suvaldytas ankščiau prognozuotas smarkus

elektros kainų augimas.

Parengė pagal TS LKD informacinę apžvalgą A. Augulis

                                          Sveikas Petrai Atviras laiškas

Kai aš buvau Skapiškyje partizanų sueigoje, man net trise pasakojo, kad mano brolis Napalis  buvo suimtas, ir tai ne vienas patvirtino. Todėl užklausiau Genocido centro apie mano brolį Napalį Augulį ir gavau atsakymą, kad likimas nežinomas. Parašė, kad buvo ieškota keliose archyvuose ir tame tarpe LKP. Man daug visokių kliūčių nutinka, kuriu ilgą laiką negalėjau paaiškinti, ie paie ką bus žemiau,  kol nepriėjau prie liūdnos išvados, mano „brolis“ ar kas jis ten būtų, buvo užverbuotas. Kai jo prie motinos kapo apie tai paklausiau, jis baisiai supyko ir visą pykti išliejo per Tavo gimtadienį. Žinojau apie jo neapykanta ant savo tėvo, todėl kai važiavau pirmą kartą į Lietuvą, tėvas mane perspėjo, kad nieko apie save ir tremtį nekalbėčiau. Taip ir buvo, kai buvome kavinėje prie operos teatro jis mane kamantinėjo apie mano pažiūras ir apie tremtį, ką galvoju. Viską bučiau užmiršęs, jei jis būtų atsiprašęs mano šeimos už tai kam tarnavo, mano mamytės, kuri pas jį neišbuvo ir trijų dienų Tačiau nieko panašaus, maža to jis vertė mane atsiprašyti, kai vienam iš jo atsiustam „draugui“ pasakiau, kad jis buvo komunistas. Ar aš turėjau meluoti? Važiuodamas iš laidotuvių amžiną atilsį Jūsų žmonos kelių jis vėl užsipuolė, kodėl aš pasakiau tam tipui, kas jis toks buvo.

Kai aš buvau 2000 metais pasmerkimo komunizmo Tribunole jis vestibiulyje prekiavo savo knygomis, o jo žmona Irena buvo atrodo viduje. Po pabaigos darbo visi patraukėme  Mišių į Katedrą. Mačiau jis per kelius žingsnius atsistojo priekyje ir kai linkėjome vienas kitam ramybės, jis net neatsigręžė. Be abejo jis mane matė. Gal tada bučiau viską atleidęs. Bet to neįvyko. Tai vienas epizodas.

Antras epizodas: Prisimeni, kai buvome pakviesti liudyti, ar Jurgis Usinavičius yra tikras mano brolis? Aš patvirtinau, kad taip. Kažkodėl jis man pasakė , jei aš prieštarausiu, jis sakęs suras, kas patvirtins. Atrodo reikėjo dvejų liudininkų.

Tačiau tai nebuvo tikras Teismas, o mes buvome ten pakviesti pas jo vieną draugą. Kodėl? Todėl kai aš nei iš to teismo nei iš jo negavau patvirtinimo (nutarties dokumento). Nežinau, ar tu turi?  Tai buvo taip vadinama fikcija, naudinga tik jam¡

Trečias epizodas. Jis nepakeitė pavardės į tėvo garbinga pavardė. Atsikalbinėjimas, kad reikės keisti dokumentus ir dėl turtinių klausimų, man atrodo kad juokingai yra. O kodėl negalėjo pakeisti., man tapo dabar aišku.

Ketvirtas epizodas: Mano dukra ramiai negalėjo gyventi Latvijoje. Maža to kad nebuvo priimta mokytis Lietuvoje, bet iš išvažiavus mokytis ir gyventi į Latviją nerado ramybės, Buvo persekiojamą. Jos vyras kaip tremtinių palikuonys nebuvo išleistas į Jura, o po kurio laiko neaiškiomis aplinkybėmis žuvo. Teko dukrai išvažiuoti.....

Penktas epizodas: Rašiau straipsnius į laikraštį „Tremtinys“, rašiau apysaka apie tremtį knygai „Tremties vaikai“, siunčiau 100 lt kad būtų atspausdinta knygoje. Tačiau nieko nebuvo spausdinama, tik aprašymas mūsų šeimos pėdsakais ir tai redaguota, o ir nuotraukos su mano pastatytų paminklų Tėvui, nieko nebuvo ir net negavau atsakymo. Maža to, buvau užblokuotas, kad internetinį laikraštį negalėčiau skaityti. Visiška tyla. Mano adresas buvo užblokuotas ir Genocido centre. Matomai dėl to, kad parašiau, kad jis buvo komunistų partijos narys. Supratau, kad mano medžiaga kažkur bus panaudota. Kadangi atėjo laiškas nuo vienos nepažįstamos moters su nuotrauka ir pažymėtais žmonėmis ir buvo prašoma sužymėti pavardės žmonių nuotraukoje. Aišku aš neatsakiau, kadangi tą nuotrauka buvo iš Genocido centro, kur aš buvau išsiuntęs. Dar aš nieko neįtariau, kodėl ir kam tai daroma?

Šeštas epizodas: Kadangi aš buvau užblokuotas, kad nenueitu laiškai į Genocido centrą, supratau, kad mano tapatybę bandoma ištrinti iš visur. Tik reikėtu, kad mano vizualine ir kita informacija nebūtų mano „brolio“ panaudota jo knygoje, kurie jis yra parašęs ir laiko stalčiuje. Pasakiau dukrai , kad pasižiūrėtu jei mano darbo triūsas bus panaudotas knygoje, jis turės būt išimtas iš jo leidinio. O juk galėjo atsiprašęs, būtų ir naudojasi. Manau, kas skaito, turės padaryti išvadą kam to reikia?

Septintas epizodas. Atsitiktinai pamačiau internete platinamas video, kuriame Jurgis sėdintis name, vaizduoja kad važiuoja į tremtį. Tuo metų ant tvorelės buvo užgriuvęs medis. Tas video yra R Aleknos „Misija Sibiras“ vadovo.  Aš jam buvau parašęs laišką apie klastote, tačiau jis nieko neatsakė. Jo „draugas“ man pasakė kad tvorelė buvo perdažyta. Paprašiau, kad ištaisytu klastote. Nežinau ar padarė tai.

Aštuntas epizodas; Jis prieidavo prie mūsų šeimos bylu, nors ir nebuvo niekur patvirtintas, kad jis yra mūsų šeimos narys. Jis jau 1992 metais sužinojo, kad mano tėvas atseit konvojavo žydus į Rokiškį. Aš iš jo sužinojau. Matomai jis naudojuosi  Genocido archyvais, o aš pasėkoje ko buvau užblokuotas. Jis energingai ėmėsi kad paneigti tą faktą, tuomet ir organizavo teismą, kad tėvą  išteisinti, o man liko sunkiausias darbas surasti liudininkus ir nugabenti į Vilnių. Po teismo, jis pasakė ai nelaukime, kada bus nutartis parašyta ir mes išvažiavome. Pasirodo tik tam, kad mano pavardės nutartyje nebūtų ir aš laikų nesužinočiau. Iki šio laiko nekreipiau į tai dėmesio, bet paskutiniai įvykiai vertė mane susimąstyti. Čia jis mane dar syki apvogė. Pirma karta kaip tai buvo jau žinau. Juk jis buvo visa gyvenimą vagis, gyveno ir kolūkiečių turto buvo partinis kontrolierius.  O šiuo metų tapo prezidentu "Viltis"grąžinimo tremtinių, ypač tu turtingų kurie gyvena Amerikoje.

Išvada viskas buvo daroma tam kad aš neegzistuočiau ir niekur manęs nesimatytu, juk konservatorius esu. Bet kaip ir šitoje byloje, kam to reikėjo, juk  tūkstančiai partizanų, kurie dalyvavo partizaniniame kare liko nežinomi ir neapginti ir paminklų nėra.  Kam tai buvo naudinga? Kad išsikovoti sau  mylinčio sūnaus garbę?

Beje turėtum žinoti, kai jis buvo pakviestas į kariuomenė, jis ten susirgo džiova, buvo „gydomas“ sanatorijoje ir buvo labai greitai po apmokymo paleistas dirbti į „Leninietį“ ? Tikrai žinai, nes buvai Lietuvoje ir bendravai. Tik noriu dar pastebėti, kad knygas apie rezistencija reikia rašyti švariomis rankomis o ne susitepusiomis. Juk jis sovietmečių rašė apie partizanus kaip apie banditus. Tai jo apysakos knygoje „Jų tikrasis veidas“  

Štai taip ir atėjome į finišo tiesiąją. Tiesiog skaudu išgyventi tai, kas buvo negražu mūsų giminėje.

Dalyvavau politiniame gyvenime, buvau apdovanotas Nepriklausomybės aktu ir kartu su Vytautu Landsbergiu „Auksinių ąžuolu“  Tėvas buvo po mirties apdovanotas savanorių medalių.

Medalis ir Nepriklausomybės Aktas  yra perduoti į kraštotyros muziejų, o tėvo vardas įmūrytas į paminklą prie šv. Trejybės bažnyčios atminimo sienelėje. Didžiuokimės kad nešiojame garbingą Augulių pavardė ir Tavo brolis Povilas.

Apie mano šeimą plačiau: Tremtinių paminklai Rusijoje (tremtiespaminklai.blogspot.com) ieškoti Google 

                                              Kolaborantų darbas:

"Kuriamas mitas apie kolaborantą, kad tarsi visai neblogas jis buvo - kultūrininkas, intelektualas, neva niekam nepakenkęs, nedraudęs knygų, spektaklių ir parodų, tačiau pabandytų kas nors, A.Venclovai vadovaujant švietimo liaudies komisariatui ar sovietinei rašytojų sąjungai, sukurti kažką, kas prieštarautų komunistinei linijai (knygą, spektaklį, parodą, etc) - gautų tokį smūgį, kad mažai tikrai nepasirodytų." - Vygandas Trainys

Taigi, prilausė rašytojų sąjungai ir niekam nieko b logo nepadarė? Ar tikrai? mąstė, jei aš nebučiau užėmės vietos , tai atvažiavę okupantai būtų užėmė šia vieta" - patogus                     

                                                  

Pareiškimas.

Aš prieštarauju, kad šiam asmeniui Jurgiui Usinavičiui būtų skirtas bet koks valstybės apdovanojimas, kadangi:

Mano tikras brolis Napalys Augulis, pabėgęs iš tremties, ir mano žiniomis, papasakotomis partizanų sujėgtoje Skapiškyje buvo suimtas ir pagal paskelbta mano paieška likimas jo nežinomas.

Šis asmuo savo literatūrinėje veikloje, prisistato esąs Napalys Augulis (Jurgis Usinavičius) baigęs žemės ūkio mokyklą Šiauliuose, įstojo į komunistų partiją, dirbo komunistų srities laikraščio „Leninietis“ korespondentu, buvo partines kontroles etatiniu darbuotoju.

Paimtas į kariuomenė tarnavo Leningrado kariniame okruge, susirgo ir buvo gydomas sanatorijoje. Grižo iį „Leninietį“ ir tęse darbą, rašė į laikraštį straipsnius. Už nuopelnus partijai buvo paaukštintas, perkeltas į Vilnių, sutektas jam būtas Lazdijuose, mašina sklypas statybai kotedžo.

Šis asmuo apsimetęs, esantis mano „brolis“ , naudojasi visomis, kaip tremtinio privilegijomis, kaip neteisėtai gavęs tremtinio statusą, o prie sovietų valdžios faktiškai kolaboravo su okupacinę valdžią ir vykdė jos nurodymus, kadangi buvo komunistų partijos narys, laikraščio „Leninietis“ korespondentas ir partinės kontrolės narys.

Mano tėvas Alfonsas Augulis, buvęs partizanų būrio vadas, buvo suimtas miegantis, pagal MGB sufabrikuotos „trofikos“ byloje nuteistas kalėti 10 metų katorginėms darbas Ivdel lageryje ir neleista grįžti į Lietuvą. Aš kartu buvau tremtyje 30 metų ir grižau 1975 metai, po to kai Tėvą palaidoju 1969 metais. 1982 metais kartu su žmona nuvažiavome į tremtį ir pastatėm tėvui ir močiutei paminklą.

Prisiekiu ant konstitucijos kad viskas surašyta pagal sąžinė ir teisingai, bet kada gali palūdyti teismui.

Pasurašau Alfonsas Vytautas Augulis 2023,02,26

Antra karta išsinčiau į laikraštį "Tremtinys" laišką is nuotraukomis, kad atspausdintu, pirma karta siunčiau dar 2009 metais, bet negavau joko atsakymo. Matomai gavo iš rašytoju sąjungos zadanyje, kad nieko nežinotume apie paminklus pastatytus Rusijoje tremties vietose.

  Tapo istorija

2010 metais pradėjau analizuoti ir įtarti, ar aš tikrai turiu brolį. Iki šio laiko maniau kad turiu, kai laikraštis „Tremtinys“ neatspausdino mano rašinio ir nuotraukos paminklo pastatyto tėvui, nepaisant, kad  buvau išsiuntęs antra kartą. Tiesa rašinyjeparašiau kad jis buvo komunistų partijos narys. Matomai jam buvo pranešta,todėl nieko ir nespausdino. Dėdė Petras rašė, kad mokosi ir baigės mokslusdirba reakcijoje. O dar rašė, kad buvo paimtas į kariuomenę, ten susirgo džiova ir ilgai gydėsi sanatorijoje. Tiesa grįžęs iš tremties, pusbrolis suvedė, galvojau, kad "brolis" padės kur įsidarbinti, ir su gyvenamuoju plotų. Buvau apsistojęs pas ji. Turėjo Vilniuje Lazdynų rajone dvejų kambarių būtą. Jis nuvedė į kavinę,nupirko vyno butelį ir pasikalbėjome. Jis pradėjo mane klausinėti, kokiu aš pažiūrų, taip sakant apie politiką. Tėvas perspėjo, ir aš nieko jam neatsakiau, ką galvoju apie komunistus. Žinojau kad jis buvo komunistas ir dirbo sekretoriumi. Tas buvo 1975 metais. Kol jo name nebuvo, jis dirbo, varčiau jo knygas ir aptikau, kur jis apie partizanus rašo, kaip apie banditus. Štai šito man buvo per daug. Pasiėmiau savo daiktus ir išvykau į Panevėžį. Ant to bendravimas ir pasibaigė. Pagalvoja dar, kaip čia yra - tėvas kalėjime o jis rašo, kad buvo banditas. Tai tokia buvo mūsų pirma pažintis. Nuotraukų ir rašinio neberadau, buvo ištrintos, o šios tokios pat buvos siustos Gintarui Aleknai, nes jo sukurta video pamačiau, kad jis važiuoja į tremtį linguodamas kambaryje. Paprašiaukad ištintu klastote. Atrodo kad jau pataisė.

Įdedu pora nuotraukų, nutarties rašto, teismo kuri suorganizavo Jurgis U. O jo draugai maloniai viską pritarė. Na ar ne vagis, slapta nuo manęs suorganizavo teismą, kad apginti „tėvą‘ nuo bolševikų, kurie ir pasodino 10 metų į kalėjimą. Kaip fb Juozas Barškietis rašo jie visi buvo vagis, turto grobstytojai, taip ir čia reikia klastoti ir vogti. Juk žinome, kad visi partizanai buvo kaltinami žydų žudynėmis ar panašiais veiksmais.  Prisimename A. Brazauskas įsileido į archyvus iš Izraelio atvykusia komisija  ir jie 30t. partizanų surašė į knygą, kaip žydšaudžius. Tai kam buvo reikalingas toks teismas? Matomai tam kad pasitvirtinti savo alibi, kaip sūnaus? Štai kokie išsisukinėjamai. Kai supratau, atšaukiau įgaliojimą tvarkyti mano reikalus Genocido centro  archyve.

Mano nuotraukas pasisavintas iš archyvo laikysiu kaip plagiatą. 

Skelbiu apsišaukėlio mano "broliu" rašytojo Jurgio Usinavičiaus (ne, dar ne Kubilinskas) trečia ir ketvirta biografijas, paskelbtas Wikipedijoje. Pirmos ir antos neįšsaugojau, negalvojau kad prireiks. Pažiūrėkite ką jis meluoja, kaip jis painiojasi savo gyvenimo vinguose. Melas priveda prie nusikaltimų ir vagisčių. Kai aš savo blog'e ( tremtinių paminklai Rusijoje> Google) parašiau kad jis buvo suimtas, man tai partizanai Skapiškyje pasakė, iškarto jo biografijos duomenys pasikeitė. Įdomu, a ne? Skelbiu 3 ir 4 us variantus biografijos. Mano brolis pabėgęs iš tremties dingo. Buvau pakelbės paiešką genocido centre, kur man atrašė, kad jo likimas nežinomas. Tačiau savo romanose jis rašo, kas jis yra Alfonso Augulio, partizano sūnus. Ir jis suoraganizavės fiktyvu teismą ištesinanti mano tėvą Alfonsą Augulį nuo neteisingų kaltinimų, tuo pačiu jis įsitvirtina, kaip šeimos narys. (Žiurėkite prieš tai paskelbtus dokumentus) Padariau išvadą , (įtariau nuo 2010 metų kažkas netaip), kad Jurgis Usinavičius nėra mano brolis, o ir jei būtų, tai nuo komusisto atsiribočiau.

Paieškos rezultatai Agulio Napalio per Genocido centrą

(Pažyma)