2012 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Didžiosios tremtys Sibiran


       Didžiosios tremtys Sibiran – tai neregėtas fizinis ir moralinis mūsų tautos išbandymas. Šimtai tūkstančių geriausių sunų ir dukterų buvo išblaškyti po tundrą, taigą ir karčių alsuojančias dykumas. Jie dirbo, vargo, kūrė ir mirė, išeidavo amžinybėn. Varganas ir nesvetingas buvo jų gyvenamasis būstas, svetima - kartais nuostabi graži, bet atšiauri supanti gamta. Paguoda ir dvasios stiprybę rasdavo artimųjų amžino atilsio vietoje- kapinėse. Jos - gyvųjų skausmas, stiprybė ir viltis, istorijos knyga, atspindinti mūsų tautos likimą.
      Įprastomis sąlygomis mirtis – tai reali būtinybė. Mes tai žinome ir ruošiamės ir ramiai ją pasitinkame. Gyvybė ir mirtis viena kita pakeičia ir papildo, mirtis gimdo gyvybė ir ją augina. Mirus pažystamam žmogui, pagerbiame ji, jo atminimui statome paminklą, tuo pratęsdami jo būvima su mumis.
       Bet Sibire buvo kitaip. Daugiausia lietuvių buvo ištremta į taigos glūdimas , ir ten vykdavo tragiškiausi jų gyvenimo įvykiai. Atplėšti nuo Tėvynės jie kartais gyveno palapinėse, dažnai žieminėse, arklidėse, geriausiu atveju utėlėtuose barakuose, komendantų ujami, sunkaus darbo, žiemos speigų ir vasaros karščių alinami dažniausiai palūždavo. Jos kankino tėvynės ilgesys, badas ir antisanitarines sąlygos, nebuvo medikų ir vaistų. Pirmiausiai ligos pakirsdavo mažamečius vaikus ir vyresnio amžiaus ligotus žmonės. Tremties kaimynai mažai ką galėjo padėti ir pagelbėti. Sunku buvo šarvuoti, nes barakuose ir gyviesiems buvo skirtas tik mažas tarpelis tarp narų. Šalia ne buvo dvasininkų, kurie galėtu tarti paguodos žodžius. O jei keletas šeimų buvo nutremta į kirtavietės, mirusiojo artimieji ten likdavo vieni su savo sielvartu.
        Tačiau net tremtyje buvo išlaikytos tėvų tradicijos. Svetima šalis ir sunkos sąlygos suvienijo lietuvius ir sutvirtino senas tradicijas, nes pirmoji tremtinių karta  dar jautė svaiginanti tėviškės kvapą. Tą liudija kapinėse pastatyti kryžiai, nuostabai panašus į paliktus tolimoje tėvynėje. Manoma, kad tremtyje žuvo apie 28000 žmonių, buvo daugiau kaip 1000 stambių tremties ir kalinimo vietų, bei 800 kapinių. Tą teigti leidžia paskelbti duomenys ir ekspedicijų metų atlikti tyrimai. Tikslūs skaisčiai vargu ar kada nors bus žinomi. Tačiau privalome sužinoti, kiek lietuvių gyvi ar mirę liko buvusiuose ar esamuose gyvenvietėse, taigoje ir tundroje.
     1989 – 2000 metais buvo organizuotos devynios ekspedicijos, kuriose dalyvavo ir Antanas Sadeckas, šių ir daugumos nuotraukų autoriaus, paimtu iš jo albumo „Negrįžusiems“ Aplankyta Altajuje, Krasnojarsko krašte, Irkutsko srityje ir Buriatijoje apie 150 tremties ir buvusiu lagerių vietovių, rasta 121 viena kapinės. Viskas buvo užfiksuota nuotraukose ir paskelbta spaudoje.
    Ekspedicijų patirtis ir sukaupti duomenys  leidžia daryti kai kurias išvadas. Tremties pradžioje lietuviai  vylėsi greitai palikti svetimus kraštus  ir grįžti tėvynėn, todėl mirusiųjų atminimui dažnas statė kuklus kryžius. Tą be abejo lėmė ypač sunkos to laikotarpio gyvenimo sąlygos. Laikui bėgant atsirado ir lietuviškos kapines. Kaponės buvo tarsi maža tėvynės dalelytė, kurion nežengdavo sužvėrėję prižiūrėtojai  ir kagėbistai. Kapinės juosus tvora buvo lig gimtos šalies valstybine siena, sauganti nuo svetimšalių. Tremtiniai eidami pro kapinių vartus, tarsi nusimesdavo nelaisvės pančius. Kapiniuose jiems buvo gera, juos gaubė ramybė. Šia maža teritorija tremtiniai gerbė ir puoselėjo. Šiek tiek atkutę, liejo betoninius antkapius, statė stambius, aukštus ir puošnius tvirto maumedžio, metalo ar betono kryžius, o kapinių viduje didelį simbolinį kryžių arba koplytėle ir suolelius aplink.. Ant jų pasėdėdavo, pasimelsdavo, pasikalbėdavo.
       Tremties vietose  lietuviškų kryžių dar daug. Liki kapinės, kokių Lietuvoje nebuvo ir nebus. Bet liko tik maža dalis. Nemažai kapinių išnaikinta tiesiant kelius, statant miestus ir gamyklas, statant elektros stotis ir panašiai. Kitas išnaikino piktavalių rankos ir visagalis laikas. Daugelio kapinių tvoros nuvirtusios. Po kapus ganosi gyvuliai, jos trypia ir naikina. Šalia didesnių gyvenviečių  lietuviai savuosius laidojo  bendruose kapinėse . Mūsų tautiečiams išvykus iš tremties vietų, lietuvių kapai ten sunyko. Apie 2010 metus Sibire apleistų medinių lietuviškų kryžių jau nebebus. Išniks bet kokie kapinių pėdsakai.
      1990 metais mes radome vienintelės vietinių lietuvių prižiūrimas kapinės Kobrike (Beriozovuos rajonas) , netoli Krasnojarsko. Nuvykus 1997 metais jas radome geros būklės. Viduryje švytėjo medinė balta vainikuota Marijos statula. Kryžiai buvo nudažyti tamsiai  ruda spalva. Marija priminė iškankinta, nepalūžusia Lietuvą. Statulos ir daugelio kryžių autorius Jonas Malgutis, gyvenantis Tilžėje. Kobriko kapinės dažnai aplankydavo vietiniai turistai, apie jas žinojo ir menotyrininkai iš Krasnojarsko. Deja pristigus entuziazmo ir lėšų, 2000 metai kapinės buvo jau apleistos, apžėlusios aukšta žolė. Mūsų pareiga- nuolat skatinti vietinius gyventojus ir susitarti su Krasnojarsko valdžia, kad šioms kapinėms būtų sutektas kultūros paminklo statusas.
    Likę gyvi ir Sibire tebegyvenantis lietuviai jau paliegę ir susenę. Daugelis jų buvo grįžę į tėvynėn, bet sovietiniai kolaborantai išvijo, bijodami netekti prisigrobto turto. Taigi tremtiniai grįžo tremtin ir sukurė mišrias šeimas. Vieni jų pamilo Sibirą, yra darbštus ir turi ateities viziją, kiti pakibo beorėje erdvėje, neturi atramos gyvenime ir liko viskam abejingi. Dažnas iš jų aukštoje kapinių žolėje neranda ankščiau mirusių savo tėvų ir artimųjų kapų, nors kapinės yra šalia.
     Bet žmogaus gyvenimo kelią rodo jo darbai, o tremtinių darbai liko tremtyje. Ne vien jų sukurti memorialiniai paminklai ir pastatai. Ir tenykštis gyvenimo būdas, jų poveikis vieniams gyventojams, ten kurta tautosaka  ir visa kita, ką sukuria tauta. Verta įsidėmėti, kad buvo ištremti patys gabiausi ir darbščiausi, t.y. tie, kurie palieka ryškius pėdsakus ir pakitusioje aplinkoje. Tie pėdsakai yra tiesioginiai tremtinių gyvenimo liudijimai, be kurių nesuvoksime esmės. Galu gale jie rodo lietuviškų tradicijų nykimą, nutautėjimo procesą ir jo spartą. Šioje svetainėje rasite nuotraukas kapinių, kryžių bei išlikusių bei pastatytų iš naujo paminklų. Dauguma nuotraukų yra perfotografuotos iš Antano Sadecko albumo „Negrįžusiems“
     Sutrumpintas tekstas iš albumo Antano Sadecko „Pratarmės“  „Negrįžusiems“.  

 Trėmimo mastai.

     „Vienas baisiausių dalykų, su kuriuo teko susidurti nagrinėjant 1944–1945 m. dokumentus, priešo įvaizdžio kūrimas. Labai sąmoningas, labai nuoseklus – Lietuvoje priešai, nacionalistai, banditai, todėl juos galima žudyti, su jais galima daryti, ką tik nori. Ir iš tiesų dalis NKVD kariškių darė, ką norėdavo. Pavyzdžiui, sudegindavo namus, o ataskaitose pateikdavo, kad buvo nukauti partizanai.“ – sako A. Anušauskas.
      Vietoje  sudegintu, nugriautu ir išvežtu stribais trobesių dar ir po tiek metų iškylą Krizai, kaip nebylus liudytojai išplėštu šeimų ir sugriautu likimų. Trėmimus  ir genocidą vykdė bolševikų sovietai ir vietiniai kolaborantai.  Vos okupavus Lietuvą, raudonasis bolševikų saugumas ėmė areštuoti žymesniuosius lietuvius. 1940 m. liepos 11 diena 2000 tokių asmenų atsidūrė NKVD rankose. Tolimesnėse areštų banguose neteko laisvės 10000 asmenų, kurie buvo ištremti į tolimąsias Rusijos sritis, į priverčiamų darbų stovyklas. Suimtuosius visaip kankindavo, norėdami išgauti prisipažinimą : mindžiodavo rankų pirštus, išmušdavo dantys, plėšdavo rankų nagus, kabindavo už kojų, degindavo įvairias kūno dalys. Pagal Maskvos nustatytą planą   išvežimai į Rusijos tolimąsias sritis turėjo paliesti 700 000 lietuvių. Tik kilęs vokiečių ir rusų karas to plano neleido įvykdyti. Vis dėlto 1941 m. birželio 14 – 22 dienomis buvo areštuota ir išvežta iš Lietuvos 34 620 žmonių. Jie duso karštuose vagonuose, negavo vandens, silpnesnieji ir kūdikiai mirė. Iki vienerių metų amžiaus buvo 211 kūdikių, iki 4 metų – 1415 vaikų, iki 10 metų – 2165 vaikai. Vežė ir visai senus žmonės. 70 m. – 609 išvežamieji, 80 m. – 313, 90 m. – 104,100 m. – 10. Traukdamasi iš Lietuvos iš Lietuvos, rusai bolševikai žudė, kur tik suspėjo, lietuvius kalinius ir suimtuosius : Pravieniškėse sušaudė 477 žmonės, Rainių miškelyje ties Telšiais žvėriškai nukankino 76, Panevėžy – 80, Kretingoj 300, prie Červonės, Gudijoj, apie 500.. Išvijus vokiečių kariuomenę, 1944 m rudenį vėl grįžo į Lietuvą raudonoji rusų armija ir komunistinė valdžia. Sutemimai ir areštai vėl sekė vienas po kito. Ligi 1959 m. ištemta iš Lietuvos keli šimtai tūkstančių žmonių ( apie 630 000). Jie patalpinti šiaures ledinuotojo vandenyno darbo stovyklose, kur mirtingumas siekė 60 procentų visų kalinių. Kiti atsidūrė Kazachstano, Turkestano, Sibiro, Altajaus kraštuose. Nacių okupacijos laikais sunaikinta apie 250 000  žmonių, daugiausia žydų. Lietuvą neteko apie milijardą gyventojų. Šitam genocidui aktyviai talkino bolševikų organizuoti „istrebitelių“ ( stribų) būriai iš vietinių gyventojų ir kolaborantai, padedantis naciams. Dagėlis iš jų nesulaukė atpildo ir pasmerkimo. Maža to nemažai jų pasekėjų ir dabar darbuojasi Nepriklausomos Lietuvos struktūrose.“ Apie tai viskas sudėliota knygoje A. Anušausko „Teroras“