Didžiosios tremtys Sibiran – tai neregėtas fizinis ir moralinis mūsų tautos išbandymas. Šimtai tūkstančių geriausių sunų ir dukterų buvo išblaškyti po tundrą, taigą ir karčių alsuojančias dykumas. Jie dirbo, vargo, kūrė ir mirė, išeidavo amžinybėn. Varganas ir nesvetingas buvo jų gyvenamasis būstas, svetima - kartais nuostabi graži, bet atšiauri supanti gamta. Paguoda ir dvasios stiprybę rasdavo artimųjų amžino atilsio vietoje- kapinėse. Jos - gyvųjų skausmas, stiprybė ir viltis, istorijos knyga, atspindinti mūsų tautos likimą.
Įprastomis sąlygomis mirtis – tai reali būtinybė. Mes tai žinome ir ruošiamės ir ramiai ją pasitinkame. Gyvybė ir mirtis viena kita pakeičia ir papildo, mirtis gimdo gyvybė ir ją augina. Mirus pažystamam žmogui, pagerbiame ji, jo atminimui statome paminklą, tuo pratęsdami jo būvima su mumis.
Bet Sibire buvo kitaip. Daugiausia lietuvių buvo ištremta į taigos glūdimas , ir ten vykdavo tragiškiausi jų gyvenimo įvykiai. Atplėšti nuo Tėvynės jie kartais gyveno palapinėse, dažnai žieminėse, arklidėse, geriausiu atveju utėlėtuose barakuose, komendantų ujami, sunkaus darbo, žiemos speigų ir vasaros karščių alinami dažniausiai palūždavo. Jos kankino tėvynės ilgesys, badas ir antisanitarines sąlygos, nebuvo medikų ir vaistų. Pirmiausiai ligos pakirsdavo mažamečius vaikus ir vyresnio amžiaus ligotus žmonės. Tremties kaimynai mažai ką galėjo padėti ir pagelbėti. Sunku buvo šarvuoti, nes barakuose ir gyviesiems buvo skirtas tik mažas tarpelis tarp narų. Šalia ne buvo dvasininkų, kurie galėtu tarti paguodos žodžius. O jei keletas šeimų buvo nutremta į kirtavietės, mirusiojo artimieji ten likdavo vieni su savo sielvartu.
Tačiau net tremtyje buvo išlaikytos tėvų tradicijos. Svetima šalis ir sunkos sąlygos suvienijo lietuvius ir sutvirtino senas tradicijas, nes pirmoji tremtinių karta dar jautė svaiginanti tėviškės kvapą. Tą liudija kapinėse pastatyti kryžiai, nuostabai panašus į paliktus tolimoje tėvynėje. Manoma, kad tremtyje žuvo apie 28000 žmonių, buvo daugiau kaip 1000 stambių tremties ir kalinimo vietų, bei 800 kapinių. Tą teigti leidžia paskelbti duomenys ir ekspedicijų metų atlikti tyrimai. Tikslūs skaisčiai vargu ar kada nors bus žinomi. Tačiau privalome sužinoti, kiek lietuvių gyvi ar mirę liko buvusiuose ar esamuose gyvenvietėse, taigoje ir tundroje.
1989 – 2000 metais buvo organizuotos devynios ekspedicijos, kuriose dalyvavo ir Antanas Sadeckas, šių ir daugumos nuotraukų autoriaus, paimtu iš jo albumo „Negrįžusiems“ Aplankyta Altajuje, Krasnojarsko krašte, Irkutsko srityje ir Buriatijoje apie 150 tremties ir buvusiu lagerių vietovių, rasta 121 viena kapinės. Viskas buvo užfiksuota nuotraukose ir paskelbta spaudoje.
Ekspedicijų patirtis ir sukaupti duomenys leidžia daryti kai kurias išvadas. Tremties pradžioje lietuviai vylėsi greitai palikti svetimus kraštus ir grįžti tėvynėn, todėl mirusiųjų atminimui dažnas statė kuklus kryžius. Tą be abejo lėmė ypač sunkos to laikotarpio gyvenimo sąlygos. Laikui bėgant atsirado ir lietuviškos kapines. Kaponės buvo tarsi maža tėvynės dalelytė, kurion nežengdavo sužvėrėję prižiūrėtojai ir kagėbistai. Kapinės juosus tvora buvo lig gimtos šalies valstybine siena, sauganti nuo svetimšalių. Tremtiniai eidami pro kapinių vartus, tarsi nusimesdavo nelaisvės pančius. Kapiniuose jiems buvo gera, juos gaubė ramybė. Šia maža teritorija tremtiniai gerbė ir puoselėjo. Šiek tiek atkutę, liejo betoninius antkapius, statė stambius, aukštus ir puošnius tvirto maumedžio, metalo ar betono kryžius, o kapinių viduje didelį simbolinį kryžių arba koplytėle ir suolelius aplink.. Ant jų pasėdėdavo, pasimelsdavo, pasikalbėdavo.
Tremties vietose lietuviškų kryžių dar daug. Liki kapinės, kokių Lietuvoje nebuvo ir nebus. Bet liko tik maža dalis. Nemažai kapinių išnaikinta tiesiant kelius, statant miestus ir gamyklas, statant elektros stotis ir panašiai. Kitas išnaikino piktavalių rankos ir visagalis laikas. Daugelio kapinių tvoros nuvirtusios. Po kapus ganosi gyvuliai, jos trypia ir naikina. Šalia didesnių gyvenviečių lietuviai savuosius laidojo bendruose kapinėse . Mūsų tautiečiams išvykus iš tremties vietų, lietuvių kapai ten sunyko. Apie 2010 metus Sibire apleistų medinių lietuviškų kryžių jau nebebus. Išniks bet kokie kapinių pėdsakai.
1990 metais mes radome vienintelės vietinių lietuvių prižiūrimas kapinės Kobrike (Beriozovuos rajonas) , netoli Krasnojarsko. Nuvykus 1997 metais jas radome geros būklės. Viduryje švytėjo medinė balta vainikuota Marijos statula. Kryžiai buvo nudažyti tamsiai ruda spalva. Marija priminė iškankinta, nepalūžusia Lietuvą. Statulos ir daugelio kryžių autorius Jonas Malgutis, gyvenantis Tilžėje. Kobriko kapinės dažnai aplankydavo vietiniai turistai, apie jas žinojo ir menotyrininkai iš Krasnojarsko. Deja pristigus entuziazmo ir lėšų, 2000 metai kapinės buvo jau apleistos, apžėlusios aukšta žolė. Mūsų pareiga- nuolat skatinti vietinius gyventojus ir susitarti su Krasnojarsko valdžia, kad šioms kapinėms būtų sutektas kultūros paminklo statusas.
Likę gyvi ir Sibire tebegyvenantis lietuviai jau paliegę ir susenę. Daugelis jų buvo grįžę į tėvynėn, bet sovietiniai kolaborantai išvijo, bijodami netekti prisigrobto turto. Taigi tremtiniai grįžo tremtin ir sukurė mišrias šeimas. Vieni jų pamilo Sibirą, yra darbštus ir turi ateities viziją, kiti pakibo beorėje erdvėje, neturi atramos gyvenime ir liko viskam abejingi. Dažnas iš jų aukštoje kapinių žolėje neranda ankščiau mirusių savo tėvų ir artimųjų kapų, nors kapinės yra šalia.
Bet žmogaus gyvenimo kelią rodo jo darbai, o tremtinių darbai liko tremtyje. Ne vien jų sukurti memorialiniai paminklai ir pastatai. Ir tenykštis gyvenimo būdas, jų poveikis vieniams gyventojams, ten kurta tautosaka ir visa kita, ką sukuria tauta. Verta įsidėmėti, kad buvo ištremti patys gabiausi ir darbščiausi, t.y. tie, kurie palieka ryškius pėdsakus ir pakitusioje aplinkoje. Tie pėdsakai yra tiesioginiai tremtinių gyvenimo liudijimai, be kurių nesuvoksime esmės. Galu gale jie rodo lietuviškų tradicijų nykimą, nutautėjimo procesą ir jo spartą. Šioje svetainėje rasite nuotraukas kapinių, kryžių bei išlikusių bei pastatytų iš naujo paminklų. Dauguma nuotraukų yra perfotografuotos iš Antano Sadecko albumo „Negrįžusiems“
Sutrumpintas tekstas iš albumo Antano Sadecko „Pratarmės“ „Negrįžusiems“.
Trėmimo mastai.
„Vienas baisiausių dalykų, su kuriuo teko susidurti nagrinėjant 1944–1945 m. dokumentus, priešo įvaizdžio kūrimas. Labai sąmoningas, labai nuoseklus – Lietuvoje priešai, nacionalistai, banditai, todėl juos galima žudyti, su jais galima daryti, ką tik nori. Ir iš tiesų dalis NKVD kariškių darė, ką norėdavo. Pavyzdžiui, sudegindavo namus, o ataskaitose pateikdavo, kad buvo nukauti partizanai.“ – sako A. Anušauskas.
Vietoje sudegintu, nugriautu ir išvežtu stribais trobesių dar ir po tiek metų iškylą Krizai, kaip nebylus liudytojai išplėštu šeimų ir sugriautu likimų. Trėmimus ir genocidą vykdė bolševikų sovietai ir vietiniai kolaborantai. „Vos okupavus Lietuvą, raudonasis bolševikų saugumas ėmė areštuoti žymesniuosius lietuvius. 1940 m. liepos 11 diena 2000 tokių asmenų atsidūrė NKVD rankose. Tolimesnėse areštų banguose neteko laisvės 10000 asmenų, kurie buvo ištremti į tolimąsias Rusijos sritis, į priverčiamų darbų stovyklas. Suimtuosius visaip kankindavo, norėdami išgauti prisipažinimą : mindžiodavo rankų pirštus, išmušdavo dantys, plėšdavo rankų nagus, kabindavo už kojų, degindavo įvairias kūno dalys. Pagal Maskvos nustatytą planą išvežimai į Rusijos tolimąsias sritis turėjo paliesti 700 000 lietuvių. Tik kilęs vokiečių ir rusų karas to plano neleido įvykdyti. Vis dėlto 1941 m. birželio 14 – 22 dienomis buvo areštuota ir išvežta iš Lietuvos 34 620 žmonių. Jie duso karštuose vagonuose, negavo vandens, silpnesnieji ir kūdikiai mirė. Iki vienerių metų amžiaus buvo 211 kūdikių, iki 4 metų – 1415 vaikų, iki 10 metų – 2165 vaikai. Vežė ir visai senus žmonės. 70 m. – 609 išvežamieji, 80 m. – 313, 90 m. – 104,100 m. – 10. Traukdamasi iš Lietuvos iš Lietuvos, rusai bolševikai žudė, kur tik suspėjo, lietuvius kalinius ir suimtuosius : Pravieniškėse sušaudė 477 žmonės, Rainių miškelyje ties Telšiais žvėriškai nukankino 76, Panevėžy – 80, Kretingoj 300, prie Červonės, Gudijoj, apie 500.. Išvijus vokiečių kariuomenę, 1944 m rudenį vėl grįžo į Lietuvą raudonoji rusų armija ir komunistinė valdžia. Sutemimai ir areštai vėl sekė vienas po kito. Ligi 1959 m. ištemta iš Lietuvos keli šimtai tūkstančių žmonių ( apie 630 000). Jie patalpinti šiaures ledinuotojo vandenyno darbo stovyklose, kur mirtingumas siekė 60 procentų visų kalinių. Kiti atsidūrė Kazachstano, Turkestano, Sibiro, Altajaus kraštuose. Nacių okupacijos laikais sunaikinta apie 250 000 žmonių, daugiausia žydų. Lietuvą neteko apie milijardą gyventojų. Šitam genocidui aktyviai talkino bolševikų organizuoti „istrebitelių“ ( stribų) būriai iš vietinių gyventojų ir kolaborantai, padedantis naciams. Dagėlis iš jų nesulaukė atpildo ir pasmerkimo. Maža to nemažai jų pasekėjų ir dabar darbuojasi Nepriklausomos Lietuvos struktūrose.“ Apie tai viskas sudėliota knygoje A. Anušausko „Teroras“
"Europos Parlamente paminėtos 1941 m. birželio tremčių iš
Baltijos valstybių 80-osios metinės
Europos Parlamente Strasbūre vykstančioje plenarinėje sesijoje trečiadienį įvyko Rasos
Juknevičienės inicijuota diskusija dėl 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusių masinių trėmimų iš
Baltijos šalių 80-mečio ir šios sukakties minėjimas.
Europos Komisijos narė Helena Dalli savo pranešime pažymėjo, kad Europos Sąjunga
gimė iš Antrojo Pasaulinio karo pelenų, Holokausto bei kaip pasipriešinimas totalitarinėms
valstybėms. Jos teigimu, šių istorinių faktų ir atminties apie juos išsaugojimas yra tarp
svarbiausių Europos projekto ramsčių.
„Molotovo Ribentropo pakto pasirašymas tarp nacių Vokietijos ir Sovietų sąjungos
1939 m. rugpjūčio 23 d. atvėrė tamsų Europos istorijos skirsnį ir paklojo kelią Antrajam
Pasauliniam karui“, – kalbėjo eurokomisarė.
Pasak jos, šiandienos minėjimas rodo, kad mes turime išryškinti tuos žiaurumus,
kuriuos įvykdė abu režimai.
„Nacių okupacija lėmė nesuskaičiuojamus nusikaltimus prieš civilius asmenis ir
Holokaustą. Sovietų okupacija, kuri įvyko po 1939 m. invazijos bei 1940 m. aneksijos, lėmė
masinius nusikaltimus prieš okupuotų Lenkijos ir Baltijos valstybių žmones. Masinė
politinio, ekonominio ir kultūrinio elito deportacija į negyvenamas Sovietų Sąjungos žemes
buvo brutalus aktas, kuriuo buvo siekiama sukurti bolševikų kontrolę šiose šalyse. Ji buvo
skirta sužlugdyti dalį visuomenės, kurią Stalinas ir jo žudikai matė kaip grėsmę. Dauguma
ištremtųjų – vyrai, moterys ir vaikai – buvo išsiųsti į Sibirą, daugelis jų mirė“, – sakė EK narė
H. Dalli.
Ji pabrėžė, kad Sovietų okupacija padarė didžiulę žalą didelei daliai Europos.
Diskusijos iniciatorė EP narė R. Juknevičienė pasisakymą pradėjo asmenine patirtimi:
„Prieš 80 m. mano mama kartu su šeima buvo ištremta į Sibirą. Ji buvo devynerių metų. Jos
tėtis ir mažas broliukas niekada negrįžo. Mano mamos svajonė – kad jos tėvo ir milijonų kitų
gulago kankinių atminimą kada nors pagerbtų ES vadovai kartu su būsimu laisvos Rusijos
Prezidentu“.
EP narė apgailestavo, kad ELP frakcijos parengtos rezoliucijos šia tema neparėmė kitos
politinės grupės.
R. Juknevičienė pabrėžė, kad komunizmo nusikaltimai – Tremtis ir gulagai – yra ir ES
istorijos dalis. Pasak jos, tai turi būti įvertinta ir papasakota visiems – tiek Europos kontinento
pietuose, tiek šiaurėje, tiek rytuose.
„Neįvertinti ir nepapasakoti nusikaltimai gimdo dabarties totalitarizmus. Šalia ES
sienos mes matome XXI amžiaus stalinistinio tipo režimą. Du Rytų Europos diktatoriai -
Lukašenka ir Putinas – yra lyg du viename. Jie naudoja istoriją tam, kad skaldytų ES, kad
pateisintų savo režimus, kad laikytų savo žmones istorijos įkaitais“, – kalbėjo
europarlamentarė.
Jos teigimu, „Ribentropo/Molotovo pakto pasekmės Molotovo pusėje dar
tebeegzistuoja”.
„Mes atsakingi už savo istoriją, kad iš jos pasimokytume. Komunizmo nusikaltimai
niekada nesulaukė tarptautinės bendruomenės moralinio ar teisinio įvertinimo. Visa gulagų
sistema ir masinės deportacijos, kurias Sovietų režimas sugalvojo bei suplanavo ir įvykdė,
turi būti pripažinti nusikaltimais prieš žmoniškumą“, – pažymėjo R. Juknevičienė.
Kazys Bradūnas
Sibiro kapinės
Mes gulim po stuobriniais kryžiais,
Kurią čia pirmąkart sušildo
Atšalę mūsų kūnai.
Jūs apie tai parašot
Ir nuotraukas parodote
Ir skelbiate
Aklajam ir kurčiam,
Kad ten kažkur, gale pasaulio,
Mes gulim po stuobriniais kryžiais.
Be reikalo. Nėdrumskite ramybės
Ir netaisykit mūsų pagalvės,
Palikite mus Viešpaties akivaizdoj
Neaukštintus ir nepažemintus.
Palikit po stuobriniais kryžiais
Baltoj kaip Ostija taigoj,
Nepaliestojoj žemėj,
Kuri prisikėlimo būgnais duoda,
Kai krinta artimųjų ašaros...
Palikite mus Viešpaties akivaizdoj...
Vygandas Trainys.
Sunku suvokti, kaip praėjus 32 metams nuo nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje dar gali stūksoti sovietiniai paminklai ar išlikti pagerbimo ženklai liūdnai pagarsėjusiems kolaborantams, kurie savo parašais, veikla, uoliu parsidavėliškumu įtvirtino laisvės laidotuves ir pasmerkė savo Tėvynę pačioms baisiausioms kančioms.
Tiek okupantai, tiek ir jų tarnai amžiams paliko bendrą kruviną pėdsaką, ir ne taip jau lengva būtų pasakyti, kas čia labai jau blogesnis - žudikas ar tas, kuris atvėrė jam vartus, budelis ar jam kirvį į rankas paslaugiai įteikęs išdavikas.
Tai, kad vieno garsiausių nepriklausomybės numarintojų vardu iki šiol yra pavadintas muziejus sostinėje, liudija tiek elementarios savigarbos, tiek pagarbos represijų aukoms stoką; prieš Lietuvą sumindžiusius stambaus kalibro sovietinius pakalikus toliau tūpčiojama, „įjungiant durnelį“, kai kalba pakrypsta apie žemus jų poelgius.
Antano Venclovos paveikslas yra pudruojamas iki pat pačių naujausių laikų, užglaistant tamsias kolaboravimo žymes, užsimerkiant prieš daugybę atgrasių, Lietuvai milžinišką žalą atnešusių jo veiksmų.
Kuriamas mitas apie kolaborantą, kad tarsi visai neblogas jis buvo - kultūrininkas, intelektualas, neva niekam nepakenkęs, nedraudęs knygų, spektaklių ir parodų, tačiau pabandytų kas nors, A.Venclovai vadovaujant švietimo liaudies komisariatui ar sovietinei rašytojų sąjungai, sukurti kažką, kas prieštarautų komunistinei linijai (knygą, spektaklį, parodą, etc) - gautų tokį smūgį, kad mažai tikrai nepasirodytų.
Pūkai ir pudra nubyra nuo šio „tolerantiško“ veikėjo portreto vos tiktai pradėjus atidžiau analizuoti jo biografiją, ir jokia kūryba, joks intelektas nenusvers apgailėtino „derliaus“.
Lemtingą 1940-ųjų vasarą švietimo liaudies komisaru tapęs A.Venclova ne tik kartu su grupe kitų išdavikų parvežė stalinietišką saulę, pavertusią Lietuvą išdegintu kančių lauku, bet ir puolė sovietiniu dalgiu šienauti per bibliotekas, mokyklas, kitas švietimo ir mokslo įstaigas, su ypatingu uolumu naikindamas jose patriotizmo, lietuvybės, nacionalinio pasididžiavimo ir laisvės daigus.
Prisiminkime, kaip karštligiškai šis „tolerantiškas“, pūkais apsiūtas okupantų tarnas su savo bendrais pertvarkinėjo ugdymo sistemą pagal bolševikinį modelį - tikyba, lotynų kalba, filosofijos pradmenys iš programų buvo šalinami, kaip ir viskas, kas turėjo nepriklausomybei, 1918-1940 metų laikotarpiui bent kiek palankų atspalvį; vietoj to okupaciniuose cechuose buvo kepamos naujos disciplinos (sovietų sąjungos istorija, ssrs konstitucija, rusų kalba), raunant su šaknimis tikėjimą, tautiškumą, papročius, tradicijas, nacionalinius simbolius, istorines laisvės kovas.
Kol nebuvo prištampuoti sovietiniai vadovėliai, iš „smetoninių“ mokymo priemonių buvo pašalinta viskas, kad prieštarautų „socializmo kūrimui“ - eilėraščiai, fotografijos, straipsniai ir kita medžiaga.
1940-ųjų rugpjūtį per Mokytojų suvažiavimą švietimo komisaras rėžė kalbą kaip šviečiant stalino genialumui, vyksta didingo gyvenimo statybos; po šios kalbos A.Venclova su savo pavaldiniais pasistengė, kad iš mokyklų būtų pašalintos maldos, o klasių sienas nuklotų ūsuoto tirono stalino ir kitų rankas iki pažastų kraujuje įmerkusių ssrs budelių portretai, ypatingą dėmesį skiriant partinių bonzų jubiliejams ir komunistinėms „šventėms“.
Nenorėję paklusti „saulės nešėjų“ tvarkai, mokytojai buvo nuožmiai persekiojami – iki 1940 metų gruodžio 6 dienos visi Lietuvos mokyklose dirbę pedagogai ir techninis personalas turėjo užpildyti „Asmens lapelį kadrams registruoti“, kuris būdavo pristatomas švietimo liaudies komisariato kadrų skyriui. Buvo renkama informacija apie suimtus ir kitus „nepatikimus“ pedagogus, kuri keliaudavo į lkp (b) kadrų skyrių, sudarinėjant juoduosius sąrašus.
Iki 1941-ųjų birželio vidurio sovietinė valdžia suėmė, represavo, ištrėmė maždaug 1500 mokytojų – savo krašto nepardavusių patriotų. Ir tai tik maža dalelė inteligentijos žlugdymo, laisvo žodžio mindymo, nutautinimo faktų, prie kurių itin uoliai prisidėjo tas, kuriam iki šiol rodomi pagarbos ženklai.
Pridėkime dar kitus A.Venclovos užimtus aukštus postus ir pareigas okupantų statytinių hierarchijoje (ilgametis lssr ir ssrs at deputatas nuo stalinizmo laikų, lkp ck narys, rašytojų sąjungos valdybos narys, vėliau – jos pirmininkas, ssrs rašytojų sąjungos prezidiumo narys), ir matysime uolų sovietinės sistemos ramstį, suraičiusį lssr himno žodžius, pridėjusį ranką prie milžiniško masto represijų ir žudymo mašinos paleidimo, pavertusios pragaru aneksuotos valstybės gyvenimą.
Tas pats „tolerantiškas“, „niekam nekenkęs, kūrinių nedraudęs“ veikėjas prikišo nagus prie poeto Kazio Jakubėno įkalinimo Karagandos lageryje Kazachstane, kur jis anglies šachtose buvo priverstas dirbti vergiškus darbus.
Pažvelgę į kolaboranto veiklą, matome gėdingą paveikslą, prieš kurį nublanksta visas kūrybinis palikimas – jokia kūryba neatsvers siaubingų išdavysčių, parsidavėliškumo, kurių keliu pasuko A.Venclova.
To, kuris taukši plaktuku per vinis į laisvės karstą, elgesys niekuomet nebus pateisinamas.
Ir jis niekada nebus vertas pagarbos – nei kaip žmogus, nei kaip pilietis, nei kaip politikas, nei kaip menininkas.
Jei kolaborantas yra sukaupęs literatūrinę ar kitokią kolekciją, tai nereiškia, kad galima jo vardu vadinti muziejų.
Vilniaus savivaldybei šiuo metu priklausančius Venclovų namus reikia (tiksliau, jau seniai reikėjo) pervadinti, ateityje eksponatus įtraukiant į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ar kitos įstaigos sudėtį.
Eksponatai galėtų būti likti tose pačiose patalpose arba būti perkelti, įkuriant atskirą padalinį, kurio pavadinime teatsispindi sovietinė Lietuvos okupacija, jos pėdsakas.
Tomas Venclova kolaboravusį savo tėvą tapo gerokai šviesesnėmis spalvomis nei jis yra vertas – tiek atsiliepdamas apie K.Jakubėno teismą, tiek ir apie kitus dalykus.
Negalima reikalauti smerkti savo artimą šeimos narį, tačiau bandymai nubalinti gerokai pajuodusį tėvo mundurą nėra nei objektyvūs, nei korektiški.
Apskritai iš T.Venclovos lūpų nuolat pasigirstantys laisvės kovotojų (pavyzdžiui, Vaclovo Voverio-Žaibo), Lietuvos laikinosios Vyriausybės, 1941 metų Birželio sukilimo menkinimai, atkaklus noras pavaizduoti auka partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą šlykščiai juodinusią Rūtą Vanagaitę, bandymai įbrukti mintį, kad gindamas savo Tėvynę nuo priešo, ginklu jį naikindamas, tu tarsi kažką darytum netinkamo, negero, negarbingo, nusižengtum žmoniškumui (!) ir kiti „perlai“ yra verti atskiro komentaro.
Sudėtinga suprasti karščiuojančią T.Venclovos logiką, kur jis aiškiai leidžia suprasti, kad kovojant už Tėvynės laisvę, priešus žudyti būtų nežmoniška, tokiu būdu skleisdamas nūdienos šovinistinei rusijai naudingus naratyvus, atgrasančius piliečius nuo Lietuvos gynimo.
Žmoniškiau turbūt būtų leisti agresoriui žudyti užpultą tavo šeimą, tautą, tavo šalies gyventojus, leisti paversti ją griuvėsiais arba pasiduoti, paaukojant nepriklausomybę?
Pernelyg jau keistas, akis svilinantis ir ausis rėžiantis neretai būna disidento suvokimas apie žmoniškumą, sąžinę, žmogaus teises – toks rėžiantis, kad tylėti jau tiesiog nebegalima.
Tad antra šio posto dalis bus būtent apie Antano Venclovos sūnų ir, krepšinio terminais kalbant, nesportines jo pražangas.
Nuotr. - iš enciklopedijos "Lietuvai ir pasauliui".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą